Hamurabis
| Hamurabis | |
|---|---|
| Hamurabio bareljefas | |
| |
| I Babilono dinastija | |
| Gimė | ~ 1782 m. pr. m. e. |
| Mirė | ~ 1686 m. pr. m. e. |
| Babilono karalius | |
| Valdė | 1793 m. pr. m. e. m. - 1750 m. pr. m. e. m. |
| Pirmtakas | Sin mubalitas |
 Vikiteka |
Hamurabis |
Hamurabis (Hamurapis, Ammurapi, Hammurapi, Khammurabi, akadų k. Khammurabi, g. ~1782 m. pr. m. e. – m. ~1686 m. pr. m. e.) – šeštasis pirmosios dinastijos Babilonijos karalius, turėjęs Šumero ir Akado karaliaus titulą.[1]
Tiksli gimimo data nežinoma. Sinmubalito sūnus. Valdymo laikotarpis 1792–1750 pr. m. e., pagal kitą versiją 1728–1686 m. pr. m. e. Sėkmingai kovojo su elamitais ir išstūmė juos iš Mesopotamijos. Jam valdant Babilonija ypač sustiprėjo. Skatino ūkio plėtrą, tvarkė irigacines sistemas.
Hamurabio teisynas – vienas pirmųjų pasaulyje rašytinių teisės sąvadų. Kodeksas buvo surašytas ant akmeninės stelos, kuri buvo pastatyta viešoje vietoje. 1901 m. stela rasta Sūzų mieste, šiuo metu eksponuojama Luvre. Viena iš itin šiuolaikiškų teisyno nuostatų – nekaltumo prezumpcija (teisyne suformuluota kaip „nekaltas, kol kaltė neįrodyta“).
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Hamurapis (Hammurabi, Hammurapi). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 377-378 psl.