Grandininis pjūklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Šiuolaikiškas grandininis pjūklas

Grandininis pjūklas – nešiojamas motorinis pjūklas, dažniausiai naudojamas kirsti ir genėti medžiams. Grandininiai pjūklai varomi kintamos elektros srovės elektros varikliais arba benzininiais dvitakčiais (kartais keturtakčiais) varikliais. Pjaunant grandininiu pjūklu, variklis suka grandinę su aštriais dantukais aplink pjovimo juostą. Sukantis grandinei, jos dalys sutepamos specialia alyva. Norint, kad grandinė tinkamai pjautų, ją reikia reguliariai galąsti, naudojantis apvalia dilde.

Elektra varomi pjūklai dažniausiai naudojami medienai pjauti, statybų darbams atlikti, o mobilesni benzininiai – miško ūkio poreikiams. Šiandien vietoje grandininių pjūklų vis dažniau pasitelkiamos miško ruošos mašinos. Tačiau grandininiai pjūklai vis dar dažnai naudojami atliekant retinimo darbus.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grandininiai pjūklai išrasti palyginti neseniai, jie išpopuliarėjo XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Grandininiai pjūklai buvo naudojami ir anksčiau, tačiau dėl didelių gabaritų, gremėzdiškumo (dažnai juos turėjo laikyti du žmonės) nebuvo itin patogūs. 1926 m. vokiečių kompanija „Stihl“ sukūrė pirmąjį grandininį pjūklą, o 1929 m. vokiečių kompanija „Festo“ – pirmąjį nešiojamą grandininį pjūklą.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje grandininiai pjūklai daugiausia buvo naudojami miškui kirsti ir rąstams pjauti, o genėjimo darbai buvo atliekami kirviu. Laikui bėgant, grandininiai pjūklai darėsi mažesni ir lengvesni, tada juos imta naudoti ir genėjimui. 9-ajame dešimtmetyje ėmė sparčiai populiarėti specialios miško ruošos mašinos, išstumdamos grandininius pjūklus. Šiandien dauguma miško ruošos darbų atliekama būtent šiomis mašinomis, o pjūklai pasitelkiami tik kaip papildomas įrankis. Vis dėlto poreikis grandininiams pjūklams išlieka – ūkininkai, sodininkai, dailidės naudoja juos smulkiems darbams, kuriems atlikti nereikia miško ruošos mašinų.