Genpei karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Genpei karas
Priklauso: Heian laikotarpis

Genpei karas (XVII a. paveikslas).
Data 1180-1185
Vieta Japonija
Rezultatas Minamoto klano pergalė; įkurtas Kamakuros šiogūnatas
Priežastis Klanų karai dėl sosto
Konflikto šalys
Minamoto klanas Taira klanas
Vadovai ir kariniai vadai
Minamoto no Joritomo, Minamoto no Jošicune Taira no Munemori, Taira no Šigehira, Taira no Tomomori
Žemėlapis, rodantis Genpei karo mūšius

Genpei karas (源平合戦), trukęs nuo 1180 iki 1185 m., buvo Heian laikotarpio karinis konfliktas tarp Minamoto ir Taira klanų, baigęsis Tairos klano pralaimėjimu ir Kamakuros šiogunato įkūrimu 1192 m. Karo pavadinimas kilęs nuo Minamoto ir Taira klanų pavadinimų heroglifų alternatyvaus skaitymo. Japoniškai dar žinomas Jishō-Juei karo (治承寿永の乱; Jishō-Juei no ran) pavadinimu, nes tai to meto imperatorių valdymo erų pavadinimai .

Karas kilo po Taira klano organizuoto perversmo 1179 m. ir Minamoto prieš juos pradėto sukilimo 1180 m. Pirmasis Udži mūšis vyko prie pat Kioto ir laikomas penkerių metų karo pradžia.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karas buvo kelis dešimtmečius trukusios kovos dėl įtakos imperatoriaus rūmuose tarp Taira ir Minamoto klanų pasekmė. Per Hogen ir Heidži sukilimus Minamoto nesėkmingai bandė iš Taira klano atgauti valdžią.

1180 m. Taira no Kijomori pasodino savo anūką Antoku (tuo metu 2 metų) į sostą, kai imperatorius Takakura atsistatydino. Taip pat Kijomori laikinai perkėlė imperatorių, o tuo pačiu ir sostinę į Fukuharą, kur pats gyveno. Imperatoriaus Go-Širakavos sūnus ir Minamoto giminaitis princas Močihito manė, kad sostas turi priklausyti jam ir padedamas Minamoto no Jorimasa sukvietė Minamoto karius ir Biodoino vienuolius. Šis sumanymas baigėsi Udži mūšio pralaimėjimu, Močihito ir Jorimasa mirtimi.[1] Taira sužinojo, kad Močihito ruošia kariuomenę ir nusprendė jį suimti. Šis pasislėpė Mii-dera vienuolyne, bet ten buvo nesaugu ir jis turėjo persikelti į Biodoiną. Tuomet įvyko mūšis ant tilto per Udži upelį, po kurio Jorimasa nusižudė Biodoine, o netrukus buvo pagautas ir nužudytas Močihito.[1][2]

Karo pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po to Minamoto no Joritomo tapo klano vadu ir pradėjo keliauti po Japoniją ieškodamas sąjungininkų. Iš Idzu žemės jis išvyko link Hakonės perėjos ir buvo Taira klano nugalėtas Išibašijamos mūšyje.[1] Nepaisant to, Joritomo pasiekė Kajaus ir Kodzukės žemes, kur gyveno Takeda klanas. Sąjungininkai padėjo Minamoto atremti Taira armiją. Tuo metu, keršydamas vienuoliams Taira no Kijomori apgulė Narą ir sudegino beveik visą miestą.[3]

1181 m. Taira no Šigehira nugalėjo Minamoto no Jukiie Sunomatagavos mūšyje, bet Taira klanas neišnaudojo pergalės. Taira no Kijomori mirė tų metų pavasarį, o Japonijoje kilo badas, kuris tęsėsi ir kitais metais. Taira nesėkmingai puolė Minamoto no Jošinaka, Joritomo pusbrolį, kuris ruošė karius šiaurėje, bet nesėkmingai. Karas nutrūko dvejiems metams ir atsinaujino 1183 m. pavasarį.[1]

Permainos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1183 m. Kurikaros mūšis baigėsi tokia katastrofa Taira klanui, kad po kelių mėnesių jiems grėsė apgultis Kiote, nes Joshinaka artinosi iš šiaurės, o Jukiie iš rytų. Abu Minamoto vadai beveik nesutiko pasipriešinimo, tad Taira klanas padegė Rokuharą ir pabėgo iš Kioto. Taira no Munemori, Kijomori sūnus, su armija, imperatoriumi Antoku ir imperatoriaus regalijomis pasitraukė į vakarus. Vienuolyne gyvenęs imperatorius Go-Širakava pabėgo pas Jošinaką. Po to jis suteikė mandatą Minamoto vadams sunaikinti Munemori ir jo armiją.

1183 m. Jošinaka bandė perimti Minamoto klano kontrolę iš Jorimoto planuodamas jo užpuolimą ir tuo pat metu vijosi Taira klaną į vakarus. Taira klanas įkūrė laikinus imperatoriaus rūmus Daaifu mieste Kiūšiū saloje, bet Go-Širakavos sukelti vietiniai sukilimai Tairas išvijo. Nauji laikini rūmai buvo Jašimos mieste, Šikoku saloje. Jie sugebėjo nugalėti juos persekiojantį Jošinaką Mizušimos mūšyje.

Jošinaka susitarė su Jukiie užimti sostinę ir pagrobti imperatorių, gal net galvojo apie naujų rūmų įkūrimą šiaurėje. Sąmokslą Jukiie išdavė imperatoriui, o šis perdavė planus Jorimoto. Išduotas Jošinaka užėmė Kiotą, 1984 m. pradžioje padegė Hōjūdžidono šventyklą, pagrobė imperatorių Go-Širakavą. Netrukus atvyko Minamoto no Jošitsune su broliu Norijori ir išvijo Jošinaką iš miesto. Po pralaimėjimo pusbroliams Udži mušyje Jošinaka žuvo Avadzu mūšyje Omio žemėje, kai bandė bėgti.[1]

Karo pabaiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai susivieniję Minamoto paliko Kiotą, Taira klanas telkė savo karius daugybėje vietų aplink Vidinė Japonijos jūrą, nes iš šio krašto buvo jis buvo kilęs. Imperatorius siūlė jiems pasiduoti iki septinto mėnesio septintos dienos už paliaubas su Minamoto klanu. Tai buvo blefas, nes imperatorius ir Minamoto planavo užpulti Tairas anksčiau. Nepaisant to, šios derybos suteikė šansą imperatoriui atgauti regalijas ir nukreipti Taira klano vadų dėmesį.

Jošicune ir Norijori kariai iš pradžių užpuolė Ičinotanį, vieną svarbesnių Taira stovyklų Honšiu saloje. Tai buvo viena garsiausių Minamoto klano pergalių, tik 3000 Taira karių pabėgo. Tik po šešių mėnesių Minamoto kariai buvo pasiruošę pulti Šikoku salą. Nors Tairos traukėsi, čia buvo jiems draugiška teritorija, o jų kariai buvo geriau pasirengė jūrų mūšiams.

Tik praėjus metams po Ičinotanio Minamoto užpuolė Jašimą. Tairos tikėjosi užpuolimo iš jūros ir juos šokiravo Jošicune nedidelis karių būrys su deglais. Pamanę, kad atvyksta didelė armija jie susėdo su imperatoriumi Antoku ir regalijomis į laivus ir apleido Jašimą.

Genpei karas baigėsi po mėnesio Dan No Uros mūšiu, vienu svarbiausiu mūšiu Japonijos istorijoje. Kanmono sąsiauryje tarp Honšiu ir Kiušiu salų Minamoto laivynas užpuolė Tairas. Potvyniai suvaidino svarbų vaidmenį mūšyje, nes iš pradžių jie buvo palankesni Tairoms, kurie buvo geresni jūreiviai, vėliau Minamoto. Didelį vaidmenį suvaidino į Minamoto pusę vidury mūšio perėjęs Tagučis. Daug Taira didikų žuvo, taip pat imperatorius Antoku ir Kijomori našlė.

Eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Sansom, George (1958). A History of Japan to 1334. Stanford University Press. p. 275, 278–281. ISBN 0804705232.
  2. Turnbull, Stephen (1998). The Samurai Sourcebook. Cassell & Co. p. 200. ISBN 1854095234.
  3. Turnbull, Stephen (1977). The Samurai, A Military History. MacMillan Publishing Co., Inc. pp. 48–50. ISBN 0026205408.