Geltonasis drugys
| Geltonasis drugys | |
 Virusinės dalelės (234000 kartų elektroniniu mikroskopu padidintas vaizdas) | |
| ICD-10 | A95 |
|---|---|
| ICD-9 | 060 |
| LigųDB | 14203 |
| MedlinePlus | 001365 |
Geltonasis drugys – infekcinė virusinės kilmės liga, kurią platina kai kurie uodai. Plačiai paplitusi Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Afrikoje. Pagrindinė profilaktinė priemonė – skiepai.
Geltonoji karštligė, taip pat žinoma kaip geltonasis drugys arba geltonasis maras,[1] yra ūmi virusinė liga.[2] Daugeliu atvejų, simptomai, kurie pasireiškia, yra karščiavimas, drebulys, apetito praradimas, pykinimas, raumenų skausmai, ypač nugaroje, ir galvos skausmas.[2] Simptomai tipiškai pagerėja per penkias dienas.[2] Kai kuriais atvejais simptomams pagerėjus, karštligė sugrįžta, pradeda skaudėti pilvą, dėl kepenų pažeidimo pagelsta oda.[2] Taip atsitikus, kraujavimo ir inkstų problemų pavojus taip pat padidėja.[2]
Priežastis ir diagnozė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ligą sukelia geltonosios karštligės virusas, ji plinta įgėlus uodų patelei.[2] Ji užkrečia žmones, kitus primatus, ir kelias uodų rūšis.[2] Miestuose ligą visų pirmiausia platina Aedes aegypti uodų rūšis.[2] Virusas yra Flavivirus geno RNR virusas.[3] Ligą gali būti sunku atskirti nuo kitų ligų, ypač ankstyvojoje fazėje.[2] Norint patvirtinti įtartiną atvejį reikia atlikti kraujo mėginio tyrimą taikant polimerazės grandininę reakciją.[4]
Virusą perneša Aedes simpsaloni, A. africanus, A. aegypti rūšių bei Haemagogus, Sasbethes genčių uodai.
Profilaktika, gydymas ir prognozė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Egzistuoja saugi ir veiksminga vakcina nuo geltonosios karštligės; kai kurios šalys reikalauja, kad įvažiuojantys keliautojai būtų pasiskiepiję.[2] Kitas infekcijos prevencijos būdas – ligą pernešančių uodų populiacijos sumažinimas.[2] Zonose, kuriose geltonoji karštligė yra paplitusi, o vakcina yra sunkiai prieinama, svarbu anksti diagnozuoti ligą ir imunizuoti didelį gyventojų skaičių, siekiant išvengti epidemijos.[2] Užsikrėtus gydymas yra simptominis, specialių priemonių kovai su virusu nėra.[2] Sunkiais ligos atvejais, maždaug pusė užsikrėtusiųjų, kurie nesulaukia gydymo, miršta.[2]
Epidemiologija ir istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Geltonoji karštligė sukelia 200 000 infekcijų ir 30 000 mirčių kiekvienais metais,[2] beveik 90 % iš jų įvyksta Afrikoje.[4] Beveik milijardas žmonių gyvena pasaulio zonoje, kurioje liga yra paplitusi.[2] Liga paplitusi tropinėse Pietų Amerikos zonose ir Afrikoje, bet ne Azijoje.[5][2] Nuo 1980-ųjų geltonosios karštligės atvejų padaugėjo.[6][2] Įtariama kad tai atsitinka dėl to, kad mažiau žmonių turi imunitetą, daugiau žmonių gyvena miestuose, žmonės dažniau kraustosi ir dėl bekintančio klimato.[2] Liga atsirado Afrikoje, iš kur, XVII amžiuje per prekybą vergais, išplito į Pietų Ameriką.[1] Nuo XVII amžiaus kelios didelės pagrindinės ligos epidemijos įvyko Amerikoje, Afrikoje ir Europoje.[1] XVIII ir XIX amžiuose geltonoji karštligė buvo laikoma viena pavojingiausių infekcinių ligų.[1] Geltonosios karštligės virusas buvo pirmasis žmogaus atrastas virusas.[3]
Geltonojo drugio endeminės teritorijos (pagal PSO)
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Afrikoje:
Angola, BeninasS, Bisau-Gvinėja, Burkina FasoS, Burundis, Centrinės Afrikos RespublikaS, Čadas, Dramblio Kaulo KrantasS, Etiopija, GabonasS, Gambija, GanaS, Gvinėja, KamerūnasS, Keip Verdas, Kenija, KongasS, Kongo Demokratinė RespublikaS (anksčiau Zairas), LiberijaS, MalisS, Mauritanija, Nigerija, NigerisS, Pusiaujo Gvinėja, RuandaS, San Tomė ir PrinsipėS, Senegalas, Siera Leonė, Somalis, Sudanas, Tanzanija, TogasS, Uganda.
- Centrinėje ir Pietų Amerikoje:
Bolivija, Brazilija, Ekvadoras, Gviana, Kolumbija, Panama, Peru, Prancūzijos GvianaS, Surinamas, Trinidadas ir Tobagas, Venesuela.
S šalys – geltonojo drugio endeminės teritorijos, kuriose iš visų atvykstančiųjų, vyresnių kaip 6 mėn.–1 metų, reikalaujama skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikato.
Skiepijama gyva geltonojo drugio vakcina (efektyvumas siekia iki 100 %), revakcinuojama po 10 metų. Neskiepijami jaunesni kaip 9 mėn. kūdikiai, nėščios moterys.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Oldstone, Michael (2009). Viruses, Plagues, and History: Past, Present and Future. Oxford University Press. pp. 102–4. ISBN 9780199758494.
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 2,12 2,13 2,14 2,15 2,16 2,17 2,18 „Yellow fever Fact sheet N°100“. World Health Organization. 2013 m. gegužės mėn. Nuoroda tikrinta 2014-02-23.
- ↑ 3,0 3,1 Knipe, David Mahan; Howley, Peter M. (2007). „Flaviviridae: The Viruses and Their Replication“. Fields Virology (5th leid.). Philadelphia, PA: Lippincott Williams & Wilkins. p. 1101. ISBN 0-7817606-0-7.
- ↑ 4,0 4,1 Tolle MA (2009 m. balandžio mėn.). „Mosquito-borne diseases“. Curr Probl Pediatr Adolesc Health Care. 39 (4): 97–140. doi:10.1016/j.cppeds.2009.01.001. ISSN 1538-3199. PMID 19327647.
- ↑ „CDC Yellow Fever“. Nuoroda tikrinta 2012-12-12.
- ↑ Barrett AD, Higgs S (2007). „Yellow fever: a disease that has yet to be conquered“. Annu. Rev. Entomol. 52: 209–29. doi:10.1146/annurev.ento.52.110405.091454. PMID 16913829.