Galetė
Galetė (pranc. galette) – įvairių prancūziškų apskritų arba stačiakampių kepinių pavadinimas. Dabar galete dažnai vadinamas pyragas, gaminamas iš sluoksniuotos tešlos.[1]
Žymiausia galetės atmaina yra Trijų Karalių pyragas (galette des Rois), kepamas Apsireiškimo dienos proga (sausio 6 d.). Jis ypatingas tuo, kad kepėjas į jį įdeda staigmeną (pupelę, Jėzaus figūrėlę, monetą ar kt.).[1] Laimingasis, kuriam pjaustant pyragą tenka dalis su staigmena, vadinamas „karaliumi“. Šis paprotys atsiradęs iš senosios saturnalijų šventės.[2]
Kitos žymesnės galetės atmainos:
- bulvių galetė (galette de pommes de terre), kepama panašiai, kaip bulviniai blynai arba kugelis.
- Bretanėje populiari galetė su dešrele (galette-saucisse) – grikių miltų lietinis blynas, į kurį susukama dešrelė.
- Bretanės galetėmis (galette bretonne) vadinami nedideli sausainiai su būdingu raštu.
- Vaisinė galetė – tai atviras pyragas su kokių nors vaisių (obuolių, slyvų, vyšnių) įdaru.
- Švininė galetė (galette de plomb) – tai nedideli saldūs, 2–3 cm storio kepiniai iš kvietinių miltų, sviesto, kiaušinių ir cukraus.
Teigiama, kad galetė atsiradusi iš įvairių neolitinių miltinių kepinių, keptų ant įkaitintų akmenų.[3] Galetėmis vėliau vadinti beskoniai kepiniai iš bemielės tešlos, XIX–XX a. kepti įvairioms jūrinėms ir sausumos ekspedicijoms. Jas paskui pakeitė krekeriai, sausainiai, traškios tešlos duonelės.[4]
-
Galetė su dešrele
-
Bretanės galetės
-
Komto galetė
-
Svogūnų ir garstyčių galetė
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Prosper Montagné. The New Larousse Gastronomique. New York, Crown Publishers, Inc., 1977 // p. 403–404.
- ↑ galette des Rois // Франция. Лингвострановедческий словарь / Под редакцией доктора филологических наук, профессора Л. Г. Ведениной. – Москва: Интердиалект+/АМТ, 1998. – p. 460–461.
- ↑ Galette // Larousse Gastronomique / Avec le concours du Comité gastronomique présidé par Joël Robuchon. – Paris: Larousse-Bordas, 1997. – p. 507–508.
- ↑ Галета, Похлёбкин В.В., Кулинарный словарь. – М.: Издательство «Э», 2015.