Empedoklis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Empedoklis

Empedoklis (gr. μπεδοκλῆς, apie 490-430 m. pr. m. e.) – senovės graikų filosofas, teigęs, jog egzistuoja keturi elementai, kuriuos judina meilės ir neapykantos jėgos: vanduo, žemė, ugnis ir oras.

Viešpataujant tik meilei, jie susilieja į homogenišką junginį, tačiau neapykanta juos išskiria. Jei abi jėgos veikia tik tarpusavyje rungtyniaudamos, tai, susimaišius elementams, atsiranda konkretūs daiktai. Suvokimo teorijoje Empedoklis teigė, jog sklindančios išskyros įsismelkia į jutimo organų angas, jei tik jas tiksliai atitinka, panašūs dalykai atpažįsta vienas kitą.


Commons-logo.svg Vikiteka: Empedoklis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka