Émile Zola
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Emilis Zolia (Émile Zola, 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje – 1902 m. rugsėjo 29 d. Paryžiuje) – prancūzų rašytojas, natūralizmo atstovas ir teoretikas.
Emilis Zolia gimė 1840 m. balandžio 2 d. Paryžiuje (Prancūzija). Kai berniukui suėjo septyneri metai, mirė jo tėvas – Francas Zolia – italų kilmės inžinierius. Šeimą išlaikė motina, turėjusi pensioną.
1858 m. Emilis Zolia su motina persikėlė į Paryžių, kur jaunuolis susipažino su dailininku Paul Cézanne, dariusiu jam didelę įtaką. Šiame mieste jaunuolis sukūrė pirmuosius savo kūrinius. Nepavykus įstoti į teisę, Emilis Zolia, dirbo keliose firmose, o nuo 1862 m. „Hachette“ leidykloje, kur susipažino su žymiais to meto rašytojais. Tuo metu jis parašė keletą novelių ir romanų. 1865 m. Emilis Zolia metė darbą ir pasišventė rašymui. Didžiausią dėmesį savo kūriniuose rašytojas skiria veikėjų vaizdavimui. Jo veikėjai – socialinės aplinkos ir kilmės veikiami žmonės, kuriems tenka patiems išsikovoti savo vietą po saule.
1898 m. sausio 13 d. Emilis Zolia išspausdino atvirą laišką Prancūzijos prezidentui – „J‘accuse..!“ („Aš kaltinu“), kuriame apkaltina jį Alfredo Dreifuso įkalinimu. Dėl šio pareiškimo rašytojas buvo uždarytas į kalėjimą. Nors jam pavyko pabėgti į Jungtinę Karalystę, netrukus vėl buvo grąžintas į Prancūziją.
Emilis Zolia mirė 1902 m. rugsėjo 29 d. Paryžiuje. Jo mirties priežastis – nusinuodijimas anglies monoksido dujomis. Palaidotas Paryžiaus Panteone. Žymiausias rašytojo kūrinys – dvidešimties eksperimentinių romanų ciklas „Rugonai Makarai“ (1871–1893).
Darbai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Rymas“, 1909, „Lietuvos“ spauda
- „Darbas: antroji dalis „Keturių evangelijų““, 1912, J. Ilgaudo spauda
- „Sąmyšis“, 1936, „Šviesos“ knygynas
- „Žerminalis“, 1949, Valstybinė grožinės literatūros leidykla
- „Pinigai“, 1962, Valstybinė grožinės literatūros leidykla
- „Moterų laimė“ 1966, Vaga
- „Žlugimas“, 1971, Vaga
- „Rugonų karjera“, 1989, Mintis
- „Grobis“, 1990, Mintis
- „Jo prakilnybė Eženas Rugonas“, 1991, Mintis
- „Abato Murė nuodėmė“, 1991, Mintis
- „Nana“, 1991, Mintis
- „Paryžiaus pilvas“, 1991, Mintis
- „Plasano užkariavimas“, 1991, Mintis
- „Žmogus žvėris“, 1994, Mintis
- „Spąstai“, 1995, Mintis
- „Meilės puslapis“, 1996, Mintis
- „Gyvenimo džiaugsmas“, 1996, Mintis
- „Kūryba“, 1998, Mintis
- „Daktaras Paskalis“, 1998, Mintis
- „Lurdas“, 1999, Mintis
- „Natūralizmas teatre: teorijos ir pavyzdžiai“, 2008, Apostrofa
