Elena Jackevičaitė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Elena Jackevičaitė (1891 m. vasario 18 d. Mažeikiškio palivarkas, Panemunėlio valsčius (dab. Rokiškio raj.) – 1977 m. spalio 17 d. Kaunas; palaidota Petrašiūnų kapinėse) – pirmoji moteris teisėja nepriklausomoje Lietuvoje, visuomeninkė, moterų teisių gynėja.

Elena Jackevičaitė

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė dvarininkų šeimoje, Panemunėlio valsčiuje, dab. Rokiškio rajone. Baigė gimnazijos mokslus Rygoje, mokėsi Onos Jastržembskaitės gimnazijoje, ją baigė su aukso medaliu ir su 8 pedagogine klase. Elena Jackevičaitė svajojo studijuoti agronomiją, tad bandė įstoti į Maskvos Petrovsko-Razumovsko akademiją, tačiau nesėkmingai, ir kaip pati nurodė, nebuvo į akademiją priimta dėl vietų moterims stokos. Vietoje to, ji sėkmingai įstojo į Petrapilio Bestuževo Moterų Aukštuosius kursus, matematiką. Tačiau matematikos mokslai nepatiko, ir jau po pusantro mėnesio ji perėjo studijuoti į juridinį fakultetą. 1913–1914 m. Elena Jackevičaitė praleido besimokydama Petrapilyje, o 1914 m. vasarą kartu su motina Felicija Jackevičiene išvyko į vokiečių kurortą Bad-Wildungeną, kur jas užklupo Pirmasis Pasaulinis karas. Iki pat 1914 m. gruodžio mėn. Elena Jackevičaitė su motina praleido Dortmunde, Vestfalijoje, o vėliau per Švediją grįžo į Petrapilį, o iš ten – į Lietuvą.

1915 m. dėl karo teko su šeima pasitraukė į Maskvą pas giminaitį. Maskvoje Elena Jackevičaitė tęsė mokslus – įstojo į B.Paltrockienės Aukštuosius Moterų kursus, kuriuos baigė pirmojo laipsnio diplomu 1918 m. Kadangi tuo metu dar negalėjo grįžti į Lietuvą, įstojo į tarnybą Turkestano respublikoje, o jai vadovavo inžinierius F. Dobkevičius, kuris vėliau Lietuvoje ėjo geležinkelių direktoriaus pareigas. Į Lietuvą grįžo 1919 m., iki 1922 m. dirbo mokytoja Dotnuvos Ūkio mokykloje.

Juridinę karjerą pradėjo palaipsniui. 1922 m. balandžio 3 d. buvo priimta II eilės teismo raštininke Kauno apygardos teisme, o tų pačių metų balandžio 16 d. buvo perkelta į jaunesnes teismo kandidates. Dirbo Kauno apygardos teisme ir pas Kauno I nuovados Taikos teisėją p. Gerubavičių. Nuo 1923 m. rugsėjo mėn. buvo iškomandiruota pas Kauno IV nuovados (vėliau pervadinta – Aleksoto nuovada) Taikos Teisėją teikti pagalbą ir dirbti savarankiškai. 1923 m. spalio 11 d. buvo perkelta į vyresnius kandidatus, o lapkričio 28 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 171 buvo paskirta laikinai eiti Kauno miesto ir IV apskrities (vėliau pervadintos į Aleksoto nuovadą) Taikos Teisėjo pareigas. Nuo 1923 m. sausio 1 d. buvo patvirtinta šiose pareigose, jose išdirbo šešerius metus. 1930 m. sausio 10 d. Prezidento aktu Nr. 17 buvo paskirta Marijampolės Apygardos Teismo nariu.[1][2]

Dalyvavimas visuomeninėse organizacijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Elena Jackevičaitė buvo Lietuvos moterų tarybos organizacinio komiteto narė, o 1929 m. steigiamajame susirinkime, kartu su O. Mašiotienė, P.Kalvaityte, J.Lašiene, J.Tūbeliene, A.Ragaišiene ir Kazakaityte išrinkta į Lietuvos moterų tarybos Valdybos nares. Ji dalyvavo Lietuvos abolicionistų draugijos, siekusios panaikinti prostitucijos reglamentavimą, t. y. uždrausti prostituciją, veikloje.

Elena Jackevičaitė pasisakė prieš ištekėjusių moterų teisinį varžymą, tačiau pripažino, kad šeimos ir profesijos suderinimas yra gana opus klausimas, kuris turės būti išspręstas ateityje.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Interviu žurnale „Moteris“, 1932 m., Nr. 6
  2. Žurnalas „Moteris“, 1925 m. gruodžio mėn.
  3. Karčiauskaitė I., „Katalikiškoji moterų judėjimų srovė Lietuvoje (1907–1940 m.)“, daktaro disertacija, VDU Lietuvos istorijos institutas, Kaunas, 2007 m.