Elektroencefalografija
Elektroencefalografija (elektro… + gr. enkephalos – smegenys + …grafija; EEG) – metodas, kuriuo matuojama smegenų biosrovė, fiksuojant elektrinius virpesius. Iš gautų signalų sprendžiama apie smegenų aktyvumą bei sąmonės būklę.
Srovės virpesių priežastys – fiziologiniai procesai, vykstantys tarp atskirų ląstelių smegenyse, kurių elektrinės būklės (pa)kitimai padeda smegenims perdirbti informaciją. Dėl specifinės erdvinės struktūros generuotos atskirų neuronų (mini) srovės susijungia taip, kad virš jų esančius įtampos pakitimus galima išmatuoti.
Elektrinis smegenų aktyvumas gali būti užrašomas, naudojantis paviršiaus elektrodais, juos tvirtinant prie galvos odos. Toks užrašymas vadinamas elektroencefalograma.
EEG naudojama tiriant miegą bei kitas sąmonės būsenas. Šiuo metu kuriama programinė įranga, kuria atliekama automatizuota signalų analizė.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1924 m. Hansas Bergeris užrašė žmogaus elektroencefalogramą, o savo rezultatus publikavo 1929 m. Jis taip pat atrado Alfa bangų blokus. Buvo pastebėti žymūs EEG pakitimai, kai bandomasis atsimerkdavo arba buvo skatinamas išlaikyti protinės veiklos aktyvumą.
Medicinoje smegenų biosrovė kartais generuojama ir tiesiogiai pačių smegenų paviršiaus (elektrokortikograma).Jei ši srovė matuojama elektrodų, esančių smegenų skystyje, pagalba, tokie rezultatai vadinami lokaliais laukų potencialų skirtumais.
Giminingi metodai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Magnetoencefalografija: kartu su elektrinėmis biosrovėmis matuojami ir magnetinių laukų pakitimai.
- Funkcinė magnetorezonanso tomografija: tiriami smegenų kraujotakos pakitimai ir ypatumai.
Vienas labiausiai paplitusių būdų, skirtų EEG analizei – duomenų transformacija iš įprasto periodinių įtampos skirtumų atvaizdavimo pavertimas į dažnio virpesius (spektrograma). Tokiu būdu gauti duomenys leidžia greitai nustatyti ritminį aktyvumą.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Mary Brazier: A history of the electrical activity of the brain; the first half-century. New York: Macmillan, 1961.
- Pravdich-Neminsky VV.: Ein Versuch der Registrierung der elektrischen Gehirnerscheinungen. Zbl Physiol 27: 951–960, 1913.
- Cornelius Borck: Hirnströme : Eine Kulturgeschichte der Elektroenzephalographie Göttingen 2005. ISBN 3-89244-893-0
