Džaluitas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

5°55′ š. pl. 168°38′ r. ilg. / 5.917°š. pl. 168.633°r. ilg. / 5.917; 168.633

Džaluitas (marš. Jālwōj, Jālooj) – koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Maršalo Salose, Raliko salų grandinės pietinėje dalyje. Atolas yra 220 km į pietvakarius nuo Madžūro atolo. 155 km į pietvakarius nuo Džaluito yra Ebonas, už 48 km – Kilis, už 152 km į šiaurės vakarus – Ailinglaplapas.

Atolas netaisyklingos formos, ištęstas iš šiaurės vakarų į pietryčius. Koraliniame rife yra keletas pertrūkių. Atolo žiedą sudaro net 91 salelė; didžiausios: Džaluitas (10,4 km²), Džaboras, Imedžas, Adžedženas, Pinglepas, Bokanakė. Bendras sausumos plotas – 11,34 km². Lagūna užima 690 km². Tai vienas didžiausių Maršalo Salų atolų.

XIX a. atole veikė vokiečių prekybinis punktas, jis sudarė Vokietijų kolonijų protektoratą. Po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Japonijai ir tapo Pietų Ramiojo Vandenyno Mandato Maršalo Salose administraciniu centru. Į atolą atvyko nemažai japonų, buvo įkurta karinė oro bazė. Vėliau, salyną užėmus amerikiečiams, krašto administracija persikėlė į Madžūrą.

1998 m. Džaluito atole gyveno 1669 žmonių. Dauguma gyvena Džaboro salelėje: joje yra oro uostas, dokas, viešbutis, kelios parduotuvės, degalinė, katalikų bažnyčia, mokykla. Taip pat žmonės gyvena Džaluito salelėje. Imedžo salelėje yra japonų karinės bazės, elektrinės, šintoistų šventyklos, ginkluotės liekanos.