Džaluitas
![]() |
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
5°55′ š. pl. 168°38′ r. ilg. / 5.917°š. pl. 168.633°r. ilg.
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/b/b5/Jaluit.jpg/240px-Jaluit.jpg)
Džaluitas (marš. Jālwōj, Jālooj) – koralinis atolas Ramiajame vandenyne, Maršalo Salose, Raliko salų grandinės pietinėje dalyje. Atolas yra 220 km į pietvakarius nuo Madžūro atolo. 155 km į pietvakarius nuo Džaluito yra Ebonas, už 48 km – Kilis, už 152 km į šiaurės vakarus – Ailinglaplapas.
Atolas netaisyklingos formos, ištęstas iš šiaurės vakarų į pietryčius. Koraliniame rife yra keletas pertrūkių. Atolo žiedą sudaro net 91 salelė; didžiausios: Džaluitas (10,4 km²), Džaboras, Imedžas, Adžedženas, Pinglepas, Bokanakė. Bendras sausumos plotas – 11,34 km². Lagūna užima 690 km². Tai vienas didžiausių Maršalo Salų atolų.
![](http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/thumb/5/5c/Jaluit_Atoll_1978.jpg/240px-Jaluit_Atoll_1978.jpg)
XIX a. atole veikė vokiečių prekybinis punktas, jis sudarė Vokietijų kolonijų protektoratą. Po Pirmojo pasaulinio karo atiteko Japonijai ir tapo Pietų Ramiojo Vandenyno Mandato Maršalo Salose administraciniu centru. Į atolą atvyko nemažai japonų, buvo įkurta karinė oro bazė. Vėliau, salyną užėmus amerikiečiams, krašto administracija persikėlė į Madžūrą.
1998 m. Džaluito atole gyveno 1669 žmonių. Dauguma gyvena Džaboro salelėje: joje yra oro uostas, dokas, viešbutis, kelios parduotuvės, degalinė, katalikų bažnyčia, mokykla. Taip pat žmonės gyvena Džaluito salelėje. Imedžo salelėje yra japonų karinės bazės, elektrinės, šintoistų šventyklos, ginkluotės liekanos.