Džado plynaukštė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Džado plynaukštė (pranc. Plateau du Djado) – kalnuota vietovė, plytinti tolimiausioje šiaurės rytų Nigerio dalyje. Plynaukštė užima maždaug 60 000 km² plotą. Ją sudarančios uolos ir urvai siekia maždaug 400–1042 m aukštį virš jūros lygio.

Geografinė padėtis

Džado plynaukštė supama Tibesčio kalnų grandinės rytuose, Tasilio Adžero ir Achagaro kalnų grandinių – šiaurės vakaruose, Mangvenio plynaukštės – šiaurėje ir Čigajaus plynaukštės – šiaurės rytuose; didelė smėlio dykuma Tenerė plyti pietvakariuose, o didysis Bilmos ergas – pietuose.

Džado plynaukštės smėlis ir bazalto akmenys turi mažai karbonatų. Uolienų kilmė siekia kambro ir mezozojaus laikus. Nuo vėjų neapsaugotose masyvo dalyse vyrauja dabartinio klimato sąlygojamas erozijos procesas. Dėl regione vyraujančių šiaurės rytų vėjų, vadinamų harmatanu, smėlio smiltys pernešamos iš aukštų vietovių į lygumas ir ten nusėda, dėl to, galėjo susiformuoti didžiosios smėlio dykumos.

Džado plynaukštėje esanti žaliuojanti oazė – vienintelė stotelė tarp rytinio tubų ir vakarinio tuaregų pasaulio. Džadą sunku pasiekti, nes vienintelis kelias veda per Agadesą. Tai senovinis karavanų maršrutas, kuriuo gabenama druska tarp Agadeso ir Bilmos. Ši vietovė yra viena iš neprieinamiausių bei sausringiausių centrinės Sacharos dalių. Regione vyrauja labai sausringas klimatas su protarpinėmis liūtimis, kurių iškrinta 20–50 mm per metus. Vidutinė paros temperatūra svyruoja nuo 25 °C – gruodį iki 35 °C – vasaros metu, o maksimali temperatūra vidurdienį kartais gali viršyti 50 °C ribą. Gyvybė šiose vietose labai ribota dėl nedaug požeminį vandenį tiekiančių uolienų, kurios leidžia vešėti negausiai augalijai ir ant kurių susiformavo plynaukštės oazės. Likusiose plynaukštės dalyse gyvybė neegzistuoja.

Istorija ir kultūriniai paminklai

Regionas aplink plynaukštę turi ilgą gyvenviečių kūrimosi istoriją, kuri siekia net Afrikos vidurinįjį akmens amžių. Dabartinės gyvenvietės yra susitelkusios Čirfos, Džabos, Oridos ir Segvedino oazėse, kurios buvo sujungtos į administracinę Džado bendrijos struktūrą. 2011 metais Džado bendruomenė siekė 1448 žmones. Didžiausią oazių populiaciją šiame regione sudaro tubų genties žmonės.

10 km į šiaurės rytus nuo Čirfos oazės yra Džado tvirtovės griuvėsiai, supami mažų smiltainio atodangų ir menantys čia kadaise klestėjusį senovinį miestą. Šis miestas iškilo kaip tarpinė stotelė vergų prekybos kelyje tarp Nigerio ir Libijos, dar prieš atvykstant pirmiesiems europiečiams. Pirmą kartą Džadas buvo atrastas europiečių 1906 m., prancūzų karavanui vadovaujančio komendanto Gabelio. Fortas buvo įkurtas tuaregų XII a. Tvirtovės statybai buvo naudojamas plaušamolis, pagamintas iš smėlio, molio, vandens ir sutvirtintas kelių rūšių pluoštine ar organine medžiaga (šiaudais, lazdomis ar mėšlu).

Džadas dabar apleistas, bet kažkada buvo labai klestintis dėka prekybos druska. Tubų genties žmonės jame apsilanko tik vasarą dėl datulių palmių, kurių čia auga daugybė. Supami maliarinių pelkių, griuvėsiai tapo skorpionų bei gyvačių buveine ir yra pamažu laidojami smėlio. Džado fortas gali būti prilyginamas kai kuriems miestams vaiduokliams Mauritanijoje (pvz., Ksar el Barka) ar Jemene.

Šiauriniame palmių giraitės krašte yra uolų raižiniai, kuriuose vaizduojami gyvūnai (drambliai, hipopotamai, žirafos, stručiai, galvijai) ir medžioklės scenos rodančios priešistoriniais laikais šį regioną buvusį drėgną. Ekologiniais terminais tariant, ši vietovė yra pavyzdys sausringos ekosistemos, kuri primena kadaise čia buvusių kanopinių gyvūnų, tokių kaip avys ar gazelės įvairovę. Džadas taip pat yra adaksų migracijos koridorius tarp Alžyro ir Čado per Nigerį, todėl svarbus biologinei įvairovei palaikyti. Taigi Džado plynaukštė kelia archeologų susidomėjimą dėl jame esančių uolų piešinių ir senovinio miesto liekanų. Džado izoliuotumas lėmė tai, kad ši vietovė nepatyrė jokios ardančios žmonių veiklos. Čia niekad nebuvo vykdomi jokie archeologiniai kasinėjimai ir griuvėsiai liko nepaliesti.