Pereiti prie turinio

Dvigubo efekto principas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dvigubo efekto principas arba dvigubo efekto doktrinamoralės filosofijos principas, taikomas, kai veiksmas, kuriuo siekiama kažkokio gėrio, sukelia kažkokią žalą.[1]

Laikoma, kad pirmasis dvigubo efekto principą suformulavo Tomas Akvinietis savo veikale Teologijos suma, nagrinėdamas savigyną.[1]

Pagal dvigubo efekto principą veiksmas su geru ir blogu efektu yra leistinas, jei galioja keturios sąlygos:[1]

  1. Pats veiksmas turi būti morališkai geras arba neutralus.
  2. Nėra siekiama blogo efekto.
  3. Geras efektas turi sekti iš veiksmo, o ne blogo efekto.
  4. Geras efektas turi būti pakankamas, kad kompensuotų blogą efektą.
  1. 1,0 1,1 1,2 Alison McIntyre, "Doctrine of Double Effect", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Winter 2014 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [1]