Dvigubo efekto principas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Dvigubo efekto principas arba dvigubo efekto doktrinamoralės filosofijos principas, taikomas, kai veiksmas, kuriuo siekiama kažkokio gėrio, sukelia kažkokią žalą.[1]

Laikoma, kad pirmasis dvigubo efekto principą suformulavo Tomas Akvinietis savo veikale Teologijos suma, nagrinėdamas savigyną.[1]

Pagal dvigubo efekto principą veiksmas su geru ir blogu efektu yra leistinas, jei galioja keturios sąlygos:[1]

  1. Pats veiksmas turi būti morališkai geras arba neutralus.
  2. Nėra siekiama blogo efekto.
  3. Geras efektas turi sekti iš veiksmo, o ne blogo efekto.
  4. Geras efektas turi būti pakankamas, kad kompensuotų blogą efektą.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Alison McIntyre, "Doctrine of Double Effect", The Stanford Encyclopedia of Philosophy (Winter 2014 Edition), Edward N. Zalta (ed.), [1]