Dujinis jonizuojančiosios spinduliuotės detektorius
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dujinis jonizuojančiosios spinduliuotės detektorius – detektorius, veikiantis dujų jonizavimo pagrindu. Per detektorių pereinant pakankamos energijos dalelėms, dujos jonizuojamos, t. y. susidaro teigiamas jonas ir elektronas. Detektoriuose prie elektrodų prijungus skirtingus potencialus, sukuriama elektros srovė, nes teigiami jonai ima judėti prie neigiamai įelektrinto anodo, o elektronai - prie teigiamai įelektrinto katodo.
Dažniausiai dujiniai detektoriai konstruojami cilindro formos (išorinis cilindras yra katodas, o viduriu einantis metalinis strypukas - anodas), nes tokių būdų prie anodo galima sukurti stipresnį elektrinį lauką naudojant mažesnę prie elektrodų prijungtą įtampą. Elektrinis laukas reikalingas tam, jog suteiktų antriniams (išmuštiems elektronams) pakankamai energijos kito dujų atomo jonizavimui. Tokiu būdu sustiprinamas detektoriaus atsakas į jonizuojančiąją spinduliuotę, kad ją būtų galima užfiksuoti. Skirtingos konstrukcijos ir veikimo dujiniai detektoriai naudoja įvairaus stiprio elektrinį lauką.
Detektoriai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažniausiai sutinkami dujiniai jonizuojančiosios spinduliuotės detektoriai:
- Geigerio-Miulerio vamzdis – pagrindinė Geigerio ir Miulerio skaitiklio sudedamoji dalis. Gali aptikti tik pačią jonizaciją.
- Proporcingasis skaitiklis naudoja mažesnį potencialų skirtumą (tuo pačiu ir sukuriamą elektrinį lauką), todėl gali nustatyti ir jonizuojančiosios spinduliuotės energiją.
- Jonizacijos kamera naudoja mažiausią potencialų skirtumą, gali aptikti jonizaciją ir nustatyti stiprumą.
- Vielinė kamera vietoj vieno anodo turi žymiai daugiau elektrodų.