Dhvani
Dhvani (skr. ध्वनि = IAST: dhvani „aidas, skambesys“) – Indijos poetikos terminas, nusakantis paslėptą užuominą. IX a. dhvani teoriją išplėtojo Anandavardhana (veikale Dhvanyāloka („Estetinės sugestijos nušvietimas“)), kuris teigė, kad užuomina turi sukelti estetinį išgyvenimą skaitytojui (ar dramos žiūrovui). Greta šabdos (garso) ir arthos (reikšmės) įtvirtinama trečioji ir svarbiausia kalbos funkcija – dhvani („sugestija“), kurį geba tobulai perteikti poezijos turinį – rasą (estetinė emocija). Dhvani gali būti daiktas, kalbos figūra ir rasa.[1]
Dhvani galima vadinti tik tokį reikšmės atsiskleidimą, kurio metu atsiskleidžianti reikšmė yra tai, ką norima atskleisti, t. y. intencionali reikšmė.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kazimieras Seibutis. Dhvani. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003