Dempingas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dempingas – prekių pardavimo ir paslaugų tiekimo kaina, kuri gerokai mažesnė už rinkos kainą arba net už savikainą. Pagal PPO taisykles, dempingas nėra draudžiamas ar nepriimtinas, išskyrus atvejus jei jis gresia sugriauti importuojančios valstybės ekonomiką ar bent jau konkrečią jos sritį.[1]

Dempingas taikomas šiais atvejais:

  1. Siekiant įsigalėti užsienio rinkose, kol vietiniai gamintojai pasitraukia arba su jais sudaromas kontrolinis susitarimas. Po to kainos ir vėl pakeliamos, dažnai viršijant iki dempingo buvusį lygį.
  2. Įmonės siekia išplėsti gamybą, kad gautų didesnę ekonomiją dėl gamybos masto. Šiuo atveju jos, taikydamos dempingą, realizuoja rinkose tą savo produkcijos dalį, kurios nebegali realizuoti šalies vidaus rinkoje.
  3. Reikia realizuoti savo produkcijos perteklių, atsiradusį klaidingai įvertinus prekės paklausą ir pagaminus pernelyg daug prekių.

PPO prieš dempingą leidžia taikyti antidempinginius muitus, jeigu nustatoma, jog dempingas yra taikomas ir jeigu šaka patiria materialinius nuostolius. Dempingas plačiausiai buvo taikomas 3 ir 4 dešimtmečiuose, nemažai bylų buvo ir 8 dešimtmetyje. Daugelis valstybių turi imasi veiksmų prieš nustatytą dempingą, savo vidaus gamintojamas apsaugoti.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Van den Bossche, Peter (2005). The Law and Policy of the World Trade Organization. Cambridge, UK: Cambridge University Press. p. 42. ISBN 978-0-511-12392-4. „Dumping, i.e. bringing a product onto the market of another country at a price less than the normal value of that product is condemned but not prohibited in WTO law.“
  2. Bryan T. Johnson, A Guide to Antidumping Laws: America's Unfair Trade Practice (Heritage Backgrounder #906)