Džonatanas Livingstonas Žuvėdra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Džonatanas Livingstonas Žuvėdra
Johnathan Livingston Seagull.jpg

Pirmojo leidimo viršelis, 1970 m.

Autorius Richard Bach
Šalis JAV
Žanras Alegorija, apysaka
UDK: 820(73)-31
Originalus leidimas
Pavadinimas Jonathan Livingston Seagull
Šalis JAV
Kalba anglų
Leidykla Macmillan Inc.
Išleista 1970 m.
Formatas Kietais viršeliais
Puslapių 93
ISBN: 0025045407
ISBN-13: 9780025045408
OCLC: 231748221
Pirmasis lietuviškas leidimas
Pavadinimas Džonatanas Livingstonas Žuvėdra
Leidykla Vaga
Išleista 1981 m.
Vertėja Lilija Talmantienė
Formatas Minkštais viršeliais
Puslapių 47
Iš pradžių buvo publikuota dalimis kaip apsakymų rinkinys aviacijos žurnalo „Flying“ numeriuose XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje.

Džonatanas Livingstonas Žuvėdra (Jonathan Livingston Seagull) – 1970 m. išleista amerikiečių rašytojo Ričardo Bacho alegorinė apysaka.

Knygoje rašytojas alegoriniu stiliumi pasakoja apie laisvę, atstumtojo dalią, draugystę, mokytojo ir mokinio santykius, meilę ir atleidimą. Visi pagrindiniai veikėjai – pajūrio žuvėdros. Knyga suskirstyta į tris iš esmės gana skirtingas dalis.

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Pirmoji dalis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmojoje dalyje pasakojama apie pagal nusistovėjusias taisykles gyvenančią visuomenę, kuri užkerta jaunam jos nariui (Džonatanui) kelią tobulėti jo trokštama kryptimi (mokytis aukštojo pilotažo figūrų). Konfliktas greitai baigiasi Džonatano ištrėmimu iš būrio, įgaunant Atstumtojo statusą. Likęs vienas, jis daug ir kruopščiai dirba, gilindamasis į tai, kas būryje jam buvo uždrausta. Tremtis ir vienatvė šioje knygoje suvokiami ne kaip didelis praradimas, o kaip natūralūs dalykai, neišvengiama laisvės kaina. Džonatanas bent jau akivaizdžiai neįvykdo nė vieno aiškiai smerktino poelgio ir baudžiamas vien už tai, jog nori gilintis į sritį, kuri dėl kažkokių priežasčių toje visuomenėje tabu. Tuo apysaka skiriasi nuo kai kurių kitų panašią padėtį aprašančių kūrinių, kur atstumtasis ištremiamas už aiškai itin bjaurų elgesį ir labai kenčia (kaip M. Gorkio Lara). Bent jau buvusios Tarybų Sąjungos mokslo istorijoje galima rasti daug tokių istorijų (tarkim, kibernetikos, genetikos persekiojimai). Jei istoriją aprašė amerikiečių rašytojas, tai gali būti ir ne grynai stalinizmo problema, galbūt kažkas mažesniu masteliu iškyla paauglių grupėse.

Bet kuriuo atveju autorius absoliučiai ir kategoriškai atmeta be kokį nuolankumą ir paklusnumą, teigdamas, jog laisvė ir vienatvė kartu yra vertesnės nei nepamatuotas taisykles primetinėjanti bendruomenė, jei tik be jos apskritai įmanoma apsieiti.

Antroji dalis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Likęs vienas, Džonatanas per keletą dienų gerai pramoksta aukštojo pilotažo ir nelauktai pakviečiamas būtent šį užsiėmimą labai vertinančią „skrydžio entuziastų“ bendruomenę. Ryškiu kontrastu ankstesnės visuomenės „jėgos autoritetui“ pamažu išryškėja tikrais sugebėjimais pelnoma pagarba. Mokymosi procesas, ryšys tarp itin patyrusio mokytojo ir darbštaus, entuziastingo mokinio iškeliamas į beveik sakralinį lygmenį, teigiant, jog panašus santykis galimas netgi tarp Dievo ir žmogaus. Autorius įsitikinęs, jog žmogus ir Dievas turi sunkiai nusakomą „kažką bendro“, kas, nepaisant visų skirtumų, gali padėti užmegzti tvirtą ir amžiną ryšį.

Trečioji dalis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trečiąją dalį logiškai pradeda paskutiniai Džonataną paliekančio mokytojo žodžiai: Mąstyk apie meilę (orig. keep working on love). Šiame skyriuje Džonatanas supranta, jog neįmanoma ilgai tobulėti vien būnant mokiniu, brandai būtina pačiam tapti mokytoju, dalintis tuo, ką gavai. Dar daugiau, norint pačiam žengti į priekį, reikia sugebėti atleisti ir grįžti pas tuos, kuriems esi neabejotinai reikalingas. Džonatanas grįžta į jį išvijusią pirmajame skyriuje aprašytą bendriją, šįsyk kupinas ne miglotų norų ir troškimų, o neabejotinų sugebėjimų, kuriuos neigti ir atmesti nepalyginamai sunkiau. Už panašius dalykus išvytiems bendraminčiams jis irgi pirmiausia kalba apie atleidimą: Neširsk ant jų (..) Tave išvarydamos, žuvėdros nubaudė pačios save, ir vieną kartą jos tai supras. Atleisk joms, ir padėk suprasti. Visa tai labai skiriasi nuo žinomos „antžmogio“ filosofijos, pagal kurią silpnesnis stipresniam gali tik trukdyti.

Ketvirtoji dalis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 metais autorius papildė knygą ketvirta dalimi. Tai padaryti R.Bachą paskatino 2012 metų lėktuvo katastrofa, kurioje jis vos nežuvo. [1] Autorius taip pat teigia jog ši dalis buvo pradėta rašyti panašiai tuo pat metu kaip ir kitos trys tačiau buvo likusi nebaigta. Knyga su ketvirtąja dalimi pirmąkart išspausdinta 2014 metais.

Įvertinimai bei pasisakymai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Knyga priskiriama prie "geriausių 50 pasaulio dvasinių kūrinių".[2] Sakoma, jog dabar, praėjus tiek daug laiko, nėra sunku pražiūrėti kūrinio originalumą, nes jame aprašomi dalykai dabar atrodo seniai aiškūs ir gana naivūs.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Sullivan, Jennifer (17 January 2013). „Author Richard Bach, recovering from plane crash, returns to inspirational tale“. Seattle Times. Nuoroda tikrinta 14 February 2013. 
  2. 2,0 2,1 Butler-Bowdon, T., 2003, 50 Spiritual Classics: Timeless Wisdom From 50 Great Books of Inner Discovery, Enlightenment and Purpose, Nicholas Brealey: London.