Cistitas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Cistitas ( cystitis, urocystitis) – tai įvairių veiksnių sukeltas šlapimo pūslės uždegimas.

Šlapimo pūslė.jpg

Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atsižvelgiant į etiologiją, jis skirstomas į :
    • infekcinį (nespecifinį ir specifinį)
    • neinfekcinį (cheminį, terminį, medikamentinį, radiacinį).
  • Atsižvelgiant į patologinę anatomiją, skiriamas :
    • folikulinis
    • cistitinis
    • emfizeminis
    • hemoraginis
    • proliferacinis
    • opinis
    • nekrozinis cistitas.

Sukėlėjas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šlapimo pūslės uždegimą dažniausiai sukelia kolibacilinė mikroflora (E.coli 80%), rečiau gramteigiami aerobiniai sukėlėjai ( Staph. saprophyticus ir enterokokai) .

Sergamumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažniausiai serga moterys. Infekcija plinta ascendentiniu būdu. Skatinantys veiksniai yra vulvovaginitas, uretritas, sukelti įprastinės mikrofloros ir lytiškai plintančių sukėlėjų : chlamidijų, gonokokų, pūslelinės virusų. Jei šlapimo pasėlyje sukėlėjų nerandama, būtina jų ieškoti naudojant specialius diagnostinius būdus. Vyrams cistitas dažniausiai prasideda, esant obstrukciniams pokyčiams priešinėje liaukoje ar šlaplėje dėl prostatito, svetimkūnių ar navikų. Šlapimo pūslė sugeba pati apsivalyti nuo infekvijos, jeigu patologinis procesas nenuslopina jos apsauginių mechanizmų.

Klinika ir diagnostika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ūminiu laikotarpiu pagrindiniai cistito simptomai yra:
    • dizurija,
    • nenumaldomas ir dažnas noras šlapintis
    • hematurija (dažniausiai galutinė) ,
    • subfebrili temperatūra,
    • skausmai antgaktinėje srityje ir tarpvietėje,
    • bakteriurija
    • piurija.

Tyrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiriant histologiškai, iš pradžių randama gleivinės hiperemija, edema ir neutrofilų infiltracija. Procesui progresuojant, gleivinę padengia fibrinas, atsiranda kraujosruvų, lopinėlių, padengtų trapiomis granuliacijomis, opų.

Šlapimo pasėlyje auga sukėlėjai. Ūminiu laikotarpiu ir paūmėjus lėtiniam procesui, negalima tirti cistoskopu. Tik cistokopijos metu galima rasti įvairių uždegimo fazių ir elementų : židininę ar visišką hiperemiją, pagausėjusį kraujagyslių tinklą, hemoragijas, granuliacijomis ir fibrinu padengtas opas. Jei procesas kartojasi, būtinas išsamus urologinis tyrimas, kurio metu cistoskopija yra pagrindinė diferencinės diagnostikos priemonė.

Cistokopija būtina, esant skausmams ir hematurijai, nes neretai „cistitu“ palaikomas šlapimo pūslės vėžys, radiaciniai ar intersticiniai pokyčiai šlapimo pūslėje. Įtarus carcinoma in situ, reikia paimti bioptatą. Lėtinį cistitą reikia skirti nuo tuberkuliozės ir paprastos šlapimo pūslės opos, leukoplakijos ir priešinės liaukos vėžio. Šių ligų klinikinė eiga savita ir gana specifiniai pokyčiai šlapimo pūslėje. Cistito požymiai būdingi cistalgijai - psichosomatiniam sindromui be pokyčių šlapime ir cistoskopinių ligos požymių.


Šlapimo sistema.jpg

1 lentelė. Šlapimo sistemos organai

Eil. nr. Lotynų kalba Lietuvių kalba Anglų kalba Rusų kalba
1 Ren Inkstas Kidney почка
2 Ureteris Šlapimtakis Ureter мочеточник
3 Vesica Šlapimo pūslė Bladder мочевой пузырь
4 Urethra Šlaplė Urethra Уретра
5 Testiculus Sėklidė Testicle яичко

Komplikacijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė cistito komplikacija - infekcijos plitimas į viršutinius šlapimo takus. Ši komplikacija paprastai prasideda vaikams, esant vezikoureteriniam refleksui, ir nėščioms moterims.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ūminis cistitas gydomas, remiantis bendraisiais ūminio infekcinio proceso gydymo principais. Svarbiausia yra gydyti antibakteriniais vaistais, kuriems jautri šlapimo mikroflora. Jei sukėlėjų nenustatoma, 7-10 dienų gydoma antibakteriniais vaistais, kuriems dažniausiai jaustri E. coli : sulfonamidas, trimetoprimsulfametoksazoliu (Berlocid), nitrofuranu, urotraktinu, ampicilinu, amoksicilinu (Ospamox) ir amoksicilinu su klavulano rūgštimi (Curam). Jei toks gydymas neveiksmingas, būtinas urologinis tyrimas.

Skiriamos ir šiltos sėdimosios vonelės, analgetikai, spazmolitikai, kol išnyksta ligonę varginantys simptomai. Reikėtų gerti daug skysčių (šlapimą varančiųjų vaistažolių arbatų).

Lėtinis procesas turi būti gydomas, šalinant uždegimą palaikančias priežastis ir antibiotikais. Gydymą galima papildyti, įšvirkščiant dezinfekuojamų tirpalų (2% boro rūgšties, 0,02 % furacilino, 1-2% kolargolio) į šlapimo pūslę.

Moteris, sergančios pasikartojančiu po lytinio akto cistitu, nuo cistito pasikartojimų saugo iš vakaro ar tuoj po sueities vartojami antibakteriniai vaistai.

Ūminio cistito prognozė dažniausiai yra palanki, o lėtinio priklauso nuo pagrindinės ligos gydymo rezultatų.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. A. Radavičius, K.K. Jocius „Urologijos pradmenys“, Kaunas, 2000

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.gydymas.info/vidaus-organai/96-salinimo-sistemos-ligos-kategorija/96-cistito-naturalus-gydymas - cistito prevencija
  2. http://ligos.sveikas.lt/lt/ligos/inkstu_ir_slapimo_sistemos_organu_ligos/cistitas