Blaivybės judėjimas Švedijoje

Blaivybės judėjimas Švedijoje – visuomeninis judėjimas Švedijoje, nukreiptas prieš alkoholinių gėrimų vartojimą. Itin galingas judėjimas buvo XIX a. – jis yra priskiriamas prie to meto trijų švedų tautos sąjūdžių (šved. folkrörelser): darbininkų judėjimo, laisvanoriško tikėjimo pasirinkimo ir blaivybės judėjimo. Šiandieną abstinenciją propaguojančios organizacijos karalystėje jungia apie 250 000 narių.

Istorija

Apie 1800 m. švedų visuomenę gerokai vargino alkoholizmas. Daugiausiai buvo išgeriama degtinės ir mažai alaus, o vyną vertino tik turtingųjų sluoksnis. Spėjama, kad 1820 m. kiekvienas šalies pilietis per metus išgerdavo apie 40 litrų grynojo alkoholio arba penkis kartus daugiau nei dabartiniais laikais. Besaikis alkoholio vartojimas ne tik sukeldavo socialines ir etines problemas, bet ir nuolat destruktyviai bei slegiančiai veikė visuomenės sveikatą. Nors blaivybės judėjimas užgimė puritoniškoje religinėje bendruomenėje, jis greitai rado pritarimą mokslininkų, gydytojų ir politikų tarpe.

Pirmosios abstinentų draugijos pagal amerikietišką modelį ėmė kurtis apie 1830 m., o 1837 m. įsteigta bendranacionalinė organizacija Svenska nykterhetssällskapet įsteigta. Kai 1855 m. ir 1860 m. karalystėje buvo priimti įstatymai, leidžiantys virti degtinę saviems poreikiams, blaivybės judėjimas užgeso.

Senosios abstinentiško gyvenimo tradicijos buvo daugiau būdingos kilmingiesiems visuomenės nariams, bet apie 1870 m. gimė naujas, radikalus judėjimas, apėmęs platesnius gyventojų sluoksnius. Savo charakteriu jis buvo artimas šalyje plintančiam darbininkų judėjimui. 1879 m. Geteborge susikūrė pirmoji JAV veikiančio Gerųjų tamplierių ordino ložė, vėliau, britų pavyzdžiu – Blåbandsrörelse. Moterys jungėsi į Vita Bandet. Visos išvardintos draugijos turėjo religinį atspalvį, tačiau 1896 m. gimė nauja tarpkonfesinė organizacija Verdandi, kuri buvo artima socialdemokratams.

Visi šie laisvanoriški susivienijimai (1910 m. jungę pusę milijono narių) propagavo susilaikymą nuo alkoholio ir siekė jį uždrausti. 1909 m. už šį reikalavimą pasirašė 56 % suaugusių šalies gyventojų. Aukščiau išvardintos organizacijos ne tik kovojo su besaikiu alkoholio vartojimu, bet ir siekė formuoti blaivias kasdienio gyvenimo ir švenčių tradicijas. Šios nuostatos turėjo būti įteisintos ir įstatymiškai, jas į savo programas buvo įsirašiusios šalies liberalų ir socialdemokratų partijos. 1918 m. tarp ano meto Švedijos parlamento antrųjų rūmų narių net 64 % priklausė blaivybę propaguojančioms organizacijoms.

Šaltiniai

IOGT-NTO Archyvuota kopija 2017-09-11 iš Wayback Machine projekto.
JUNIS
UNF
Nykterhetsrörelsens Scoutförbunds