Beveridžo sveikatos finansavimo modelis
Beveridžio sveikatos apsaugos finansavimo modelis, sukurtas pagal Didžiosios Britanijos ekonomisto W. H. Beveridžio pasiūlymus, kai pašalpų dydis priklauso nuo poreikių ir iš esmės nėra susijęs su mokėtomis įmokomis. Taikant Beveridžio modelį – valstybė siekia pagerinti šalies gyventojų sveikatą bei jų gerovę ir garantuoti kokybišką sveikatos priežiūrą visiems piliečiams, kuriems to reikia.
Modelio bruožai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- sveikatos priežiūros finansavimas iš mokesčių;
- įnašų iš privataus sektoriaus nustatymas;
- asmens sveikatos priežiūros paslaugų finansavimas iš valstybės biudžeto;
- sveikatos priežiūros paslaugų pirkėjų ir teikėjų pavaldumas vyriausybinėms institucijoms;
- sveikatos priežiūros prieinamumas visiems piliečiams;
- sveikatos priežiūros prioretiškumas kitų socialinių poreikių atžvilgių;
- gydytojų atlyginimo už darbą priklausomybė nuo aptarnaujamų gyventojų skaičiaus;
- kai kurios priemokos iš pacientų individualaus biudžeto.
Modelio privalumai ir trūkumai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Išnagrinėjusios Beveridžo sveikatos priežiūros modelį, G. Čepulytė ir S. Palubinskienė nustatė esminį jo privalumą, būtent, lygiateisiškumą. Vienodas išmokų dydis garantuoja skirtingų grupių susitarimą. Šio modelio didžiausias trūkumas yra sveikatos paslaugų finansavimas iš valstybės biudžeto, kuris apsunkina ne tik biudžeto, bet ir sveikatos draudimu besirūpinančių institucijų darbą [1]. Sveikatos paslaugų finansavimas neturėtų apsunkinti valstybės biudžeto, o surenkamais mokesčiais nereikėtų kompensuoti sveikatos paslaugų apmokėjimo. Sveikatos priežiūros paslaugoms turėtų būti sukurtas atskiras fondas su nepriklausomu nuo valstybės biudžetu. Tai reiškia, kad toks fondas bus savarankiškas ir nepriklausomas nuo vyriausybės reguliavimo ir surenkamų mokesčių dydžio[2].
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Visos Šiaurės Europos šalys (Danija, Airija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija) įdiegė ir išsaugojo šį modelį po Antrojo pasaulinio karo. Pietų Europos šalys (Graikija, Ispanija, Italija, Portugalija) prisijungė prie šios grupės 80-aisiais, o Kanada jau net 70-aisiais metais. Dabar šis modelis dominuoja išsivysčiusiose šalyse.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Čepulytė, G., & Palubinskienė, S. (2008). Sveikatos draudimo sistemos teoriniai aspektai ir finansavimo ypatumai. Jaunųjų mokslininkų darbai, 1(17), 131-137
- ↑ Povilaitienė, D. (2009). Lietuvos privalomojo sveikatos draudimo sistemos finansavimo įvertinimas ir tobulinimas (Magistro darbas, Aleksandro Stulginskio Universitetas)
- G., Palubinskienė S. 2008. Sveikatos draudimo sistemos teoriniai aspektai ir finansavimo ypatumai. Jaunųjų mokslininkų darbai. Nr.1(17)
- Gustaitienė L. (2003). Sveikatos priežiūros politika ir organizacija. Kaunas: VDU.