Bernardo O'Higgins
| Bernardo O'Higgins | |
|---|---|
| |
| B. O'Higinso paveikslas (aut. José Gil de Castro, 1818–1820 m.) | |
| Visas vardas | Bernardo O’Higgins Riquelme |
| Gimė | 1778 m. rugpjūčio 20 d. Čiljanas, Čilės generalinė kapitonija, Ispanijos imperija |
| Mirė | 1842 m. spalio 24 d. (64 metai) Lima, Peru |
| Palaidotas (-a) | Tėvynės Altorius, Santjagas |
| Vaikai | Pedro Demetrio O'Higgins |
| Arms of O'Higgins.svg | |
| Čilės aukščiausiasis direktorius | |
| Kelintas | 5 |
| Ėjo pareigas | 1817 – 1823 |
| Ankstesnis | Francisco Ruiz-Tagle |
| Vėlesnis | Agustín Eyzaguirre |
| Čilės kariuomenės vadas | |
| Ėjo pareigas | 1819 – 1823 |
| Ankstesnis | José Miguel Carrera |
| Vėlesnis | Ramón Freire |
| Veikla | karininkas, politikas |
| Parašas | |
| |
Bernardas O’Higinsas Rikelmė (Bernardo O’Higgins Riquelme, 1778 m. rugpjūčio 20 d. – 1842 m. spalio 24 d.) – Pietų Amerikos revoliucionierius („išvaduotojas“ – isp. libertador), pirmasis Čilės valstybės vadovas (aukščiausiasis direktorius, 1817–1823 m.).
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jaunystė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė Čiljano mieste. Buvo nesantuokinis airių kilmės Ispanijos imperijos valstybės veikėjo, Peru vicekaraliaus Ambrosijaus O’Higinso ir baskų kilmės įtakingos čijanietės Isabelės Rikelmės sūnus.[1] Augo motinos šeimoje. Tėvas vaiką rėmė finansiškai, bet su juo niekada nebuvo susitikęs.
Būdamas 12-os Bernardas O’Higinsas išvyko mokytis į Limą, 17-os – į Londoną. Ten bendravo su kitais išeiviais iš Lotynų Amerikos, kurie siekė nepriklausomybės nuo Ispanijos. Didžiausią įtaką O’Higinsui darė Fransiskas Miranda, kuris Londone vadovavo masonų ložei. 1799 m. O’Higinsas išvykęs į Ispaniją susidūrė su dvasininkais, kurie taip pat rėmė Lotynų Amerikos nepriklausomybės idėją.[1]
Iškilimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1801 m. Ambrosijus O’Higinsas mirė ir paliko Bernardui didelį ūkį Čiljane. Bernardas O’Higinsas rūpinosi ūkio priežiūra, netrukus tapo įtakingu miestiečiu, 1806 m. išrinktas į Čiljano tarybą. Po Napoleono įsiveržimo į Ispaniją, Čilėje kilo savivaldos judėjimas. 1810 m. sudaryta nacionalinė chunta, o 1811 m. Čilės kongresas, kurio nariu tapo ir O’Higinsas. Čilė faktiškai pasiekė nepriklausomybę, bet 1813 m. Peru vicekaralius išsiuntė kariuomenę įtvirtinti Čilėje Ispanijos valdžią. Bernardas O’Higinsas įstojo į kariuomenę ir per keletą mėnesių tapo generolu, vadovaujančiu visoms nepriklausomybės kovotojų pajėgoms, taip pat Konsepsjono gubernatoriumi. Tačiau Bernardo O’Higinso pajėgos nesugebėjo pasipriešinti, ir 1814 m. Ispanija atkūrė savo valdžią Čilėje.[1]
Bernardas O’Higinsas kartu su daugeliu kitų nepriklausomybės kovotojų per Andus pasitraukė į Argentiną ir ėmė telkti pajėgas Čilės atkariavimui. 1817 m. jungtinės čiliečių ir argentiniečių pajėgos, vadovaujamos atitinkamai Bernardo O’Higinso ir Chosė de San Martino, įsiveržė į Čilę ir vasario 12 d. Čakabuko mūšyje galutinai nugalėjo rojalistus.[1]
Čilės vadovas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bernardas O’Higinsas išrinktas Čilės aukščiausiuoju direktoriumi (isp. Director Supremo). Jis sukūrė šalies administracinį aparatą, sukūrė karinį laivyną ir parengė ekspediciją į Peru, siekdamas galutinai palaužti rojalistus.[1] 1818 m. pasirašė Čilės nepriklausomybės deklaraciją, panaikino kolonijinius mokesčius, įkūrė valstybines pradžios mokyklas, 1822 m. patvirtino naują konstituciją, 1823 m. pasirašė dekretą dėl vergijos panaikinimo.[2] Tačiau O’Higinso reformos sukėlė stambiųjų žemvaldžių, aristokratų bei bažnyčios pasipriešinimą. Be to, Bernardas O’Higinsas rėmė argentinietišką Lotynų Amerikos išvadavimo viziją, o Čilėje žmonės siekė išlaikyti visišką nepriklausomybę. Spaudžiamas atsistatydinti, 1823 m. Bernardas O’Higinsas paliko Čilę ir įsikūrė ūkyje netoli Limos.[1]
Dalyvavo Peru politikoje. 1842 m. jam leista grįžti į Čilę, tačiau Bernardo O’Higinso sveikata pašlijo ir netrukus jis mirė.
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bernardas O’Higinsas tapo Čilės didvyriu, įkūrėju. Jo garbei pavadintas Išvaduotojo Generolo O’Higinso regionas, Bernardo O'Higinso nacionalinis parkas, Vilja O’Higinso gyvenvietė, Generolo Bernardo O'Higinso bazė, O'Higinso-San Martino ežeras, pagrindinė Santjago gatvė ir kiti objektai (karo laivai, valstybiniai ordinai). 1869 m. O’Higinso palaikai iš Peru pergabenti į Santjago bendrąsias kapines, o 1979 m. perlaidoti Tėvynės Altoriuje Santjago centre.[3]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Bernardo O'Higgins. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ O’Higgins, Bernardo. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
- ↑ Bernardo O'Higgins Riquelme, Biblioteca del Congreso Nacional de Chile.