Barbizono mokykla
Barbizono mokykla – terminas, vartojamas apibūdinti Prancūzijos tapytojų grupę, kuri kūrė nuo 1830-ųjų iki maždaug 1870 m. Grupės pavadinimas kilęs nuo Barbizono kaimo prie Fontenblo miško piečiau Paryžiaus, kuriame tapytojai dirbo ir kai kurie jų gyveno.[1] Šios grupės tapytojai specializavosi peizažo tapyboje. Buvo paveikti anglo Džono Konsteblio (1776−1837) ir XVII a. olandų peizažistų. Jų kūryba priskiriama realistinės dailės krypčiai ir suformavo prancūziško savarankiško peizažo žanrą, atskirtą nuo mitologinių ar istorinių klasikinių siužetų, būdingų N. Puseno ir Klodo Loreno XVII a. peizažams. Iš pradžių nepripažinta, Barbizono mokyklos dailininkų kūryba sulaukė aukšto įvertinimo po 1880 m., daugeliui jų jau mirus.
Tapytojai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Barbizono mokyklos tapytojams priskiriami:
- Teodoras Ruso (pranc. Théodore Rousseau, 1812–1867);
- Fransua Milė (pranc. Jean-François Millet, 1814–1875);
- Fransua Dobinji (pranc. Charles-François Daubigny, 1817–1878);
- Konstanas Truajonas (pranc. Constant Troyon, 1810–1865);
- Narcisas Dijas de la Penja (isp. Narcisse Virgilio Díaz de la Peña, 1807–1876);
- Žiulis Diuprė (pranc. Jules Dupré, 1811–1889);
ir kiti.
Kartais Barbizono mokyklai gali būti priskirtas Kamilis Koro (1796−1875). Fransua Milė labiau specializavosi vaizduodamas ne gryną peizažą, o scenas iš valstiečių gyvenimo.