Bankininkystės teisė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Bankininkystės teisė - visuma teisės normų, reguliuojančių bankininkystę; finansų teisės šaka. Nacionalinė bankininkystės teisė nustatato centrinio, komercinių bankų ir specializuotų (pvz., investicinių bankų) bankų bei užsienio bankų, veikiančių buvimo valstybėje, taip pat jų padalinių steigimo, licencijavimo, veiklos, pabaigos ir pertvarkymo bei priežiūros tvarką, kad bankų sistema būtų stabili, patikima, efektyvi ir saugi.

Teisės šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nacionaliniai teisės šaltiniai - Konstitucija (joje dažnai būna įtvirtintos nuostatos dėl Centrinio Banko veiklos), įstatymai ir kt. Pagrindiniai Lietuvos bankininkystės teisės šaltiniai - Lietuvos Respublikos bankų įstatymas, Lietuvos Respublikos centrinio banko įstatymas ir kt.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]