Astenosfera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Astenosfera (gr. asthenes – 'silpnas', sphaira – 'rutulys') – elastinga Žemės geosfera, slūgsanti po litosfera.[1] Šis sluoksnis išskiriamas pagal jo fizikines savybes – mažesnį klampumą. Pagal medžiaginę sudėtį, astenosfera apima viršutinės mantijos viršutinę dalį ir pereinamąjį sluoksnį.[reikalingas šaltinis]

Jos viršutinė riba po kontinentais (žemynais kartu su jų šelfais) stipriai varijuoja ir yra apie 100−200 km žemiau jūros lygio (25−30 km po tektoniniais lūžiais, 400-500 km po skydais), po vandenyno dugnu apie 50−100 km, apatinė riba – 660−670 km gylyje.

Astenosferos medžiagos tankis ir klampumas mažesnis negu aukščiau ir žemiau esančių sluoksnių, mažesnis ir skersinių seisminių bangų sklidimo greitis (išilginių bangų greitis 7,8–8,2 km/s). Astenosferoje vyksta relaksacija, lėtas horizontalus medžiagos masių judėjimas sukeliantis tektoninius procesus, glūdi vulkaninės veiklos židiniai. Astenosferos buvimą numatė JAV geologas Dž. Barelis (1914), įrodė B. Gutenbergas (1926).

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]