Aptarimas:Skinhedai/cleanup

Labiausiai yra paplitęs mitas, kad skinheadų subkultūra gimė Jamaikoje, tačiau judėjimas tebuvo įtakotas iš Jamaikos kilusių Rude Boy. O 1960-ųjų pradžioje išsivystė iš baltaodžių Didžiosios Britanijos dokų jaunimo, tarp kurių buvo paplitusi mada raitoti aptemptas kelnes (dažniausiai kokybiški, aptempti Levi‘s džinsai), kurias susegdavo petnešomis, mūvėti kaustytus batus (liaudyje vadinamais kerzais) ir skustis galvas beveik plikai. Tokia apranga buvo labai praktiška dirbant (o dažnai ir gatvės muštynėse), tačiau neturtingiems jaunuoliams tai taip pat atrodė madinga. Mėgstamiausia jų muzika buvo SKA, tačiau muzika nebuvo svarbiausias dalykas įtakojantis judėjimą, kas, beje, būdinga daugeliui šiuolaikinių neformalių jaunimo judėjimų. Iš pradžių tai net nebuvo judėjimas, tai buvo grupė jaunuolių, turėjusių savitą stilių ir mėgusių regi muzikos vakarėlius jamaikiečių klubuose ir susibūrimo vietose. Skinheadų pavadinimas jiems prilipo tik apie 1968 metus. Iki tol jie buvo vadinami „Hard Mods“. „Hard“ dėl to, kad iš tiesų buvo kieti vyručiai, o „Mods“ dėl to, kad, kaip ir pastarieji, mėgo kiek panašų aprangos stilių ir „skuterius“, populiariausi buvo „Vespa".

Atsiradus apibūdinimui „skinhead" ir įstačius šio žodžio reikšmę į tam tikro judėjimo apibrėžimo rėmus, ėmė rastis pirmieji judėjimo pasekėjai, save vadinantys skinheadais. Taip 1969 metais prasidėjo auksinė skinų era. Priemiesčių ir darbininkų klasės gausiai gyvenamuose rajonuose ėmė rastis vis daugiau jaunų, savimi besididžiuojančių žmonių, pabrėžiančių savo klasę – darbininkų klasę, išaukštinantys ją ir kovojantys už ją. Daugėjo priemiesčio klubų, kur skambant regio ir SKA muzikai vakarus leisdavo įvairių rasių Jamaikos, Afrikos ir Anglijos darbininkų klasės jaunimas.

Auksinės eros metais didesnioji dalis skinų garsėjo kaip nuolat neramumus keliantys gatvės chuliganai.

Vėlyvaisiais 1960-aisiais skinų judėjimas įgavo politinį atspalvį. To priežastimi tapo įvairūs valdžios priimti įstatymai, dėl kurių iš buvusių kolonijų, naujai susiformavusių valstybių piliečiai plūstelėjo į Didžiają Britaniją – kilo didelis pasipriešinimas, ypač darbininkų klasės gretose. Būtent masinis kitataučių, ypač pakistaniečių, antplūdis į Jungtinę Karalystę kėlė grėsmę ir taip nelabai turtingai darbo rinkai, t.y. ėmė stipriai augti konkurencija darbo rinkoje. Darbo rinka tapo perpildyta atvykėlių, dėl to ėmė kilti neramumai. Skinheadai pradėjo organizuoti akcijas pavadinimu „paki-bashing“. Jų laisvalaikį papildė nauja „pramoga“ – masinės muštynės su azijiečiais.

1970-ųjų viduryje skinheadų kultūra netikėtai atgimė, kai pasaulį grėsmingai sudrebino pankrokas ir „punk revoliucija". Jaunimas ieškojo kažko naujo ir pikto. Nors futbolas buvo laisvalaikio praleidimo forma labiausiai paplitusi tarp viduriniosios klasės, kuri ir davė pradžią punk judėjimui, skinheadai patraukė į futbolo arenas ir pritraukė pavargusio nuo jiems grūdamo šlamšto viduriniosios klasės jaunimo. Skinheadais buvo jau ne vien darbininkų klasės jaunimas. Pasikeitė ir muzika. 1970-ųjų pankroko bumo metu užgimė naujas, paprastas ir piktas Oi! stilius. Net esant punkroko bumui, skinhedai neliko šešėly. Garsieji Sham69 savo kūryba kvietė skinheadus atgimti ir sugrįžti prie savo šaknų. Susikūrė tiek pankų, tiek skinų idėjas ir dvasią palaikančios punk-skinų grupės arba tiesiog chuliganai Cockney Rejects, The Business, Infa-Riot, The Screwdriver (tada dar nebuvo naciai) ir nemažai kitų, koncertavusių klubuose.

Chuliganizmas, nuolatinės masinės muštynės (ypač su turtingosios klases atstovais, tais pačiais pakistaniečiais, studentais, kartais net pankais) buvo būtent tai, kuo skinheadai 1970-ųjų viduryje ir pabaigoje skyrėsi (neskaitant išvaizdos) nuo pankų ir dėl ko susilaukė neigiamo visuomenės požiūrio į save.

Pankų laukinis maištas ir pankroko grupių keliami išpuoliai ėmė silpti ir visuomenei tapo neįdomūs ir varginantys gatvės šiukšlių keliami nemalonumai. Baigiantis 1970-iesiems ir prasidedant naujam dešimtmeciui, skinheadai susilaukė labai didelio žiniasklaidos, teisėsaugos, tuo pačiu ir visuomenės dėmesio. Vis labiau gausėjant imigrantų iš užsienio skaičiui, darbininkų klasės jaunimas buvo lengvai įtrauktas į politiką. Įsibėgėjus antrajai skinhead judėjimo bangai, buvo atversti pirmi juodieji puslapiai skinhead judėjime. Politika įsibrovė į gatvės subkultūros gyvenimą. Tai, kam prieštaravo ši iš tiesų išskirtinė subkultūra, ėmė ją valdyti. Vyraujant nacionalistinėms nuotaikoms, norinčioms įgauti vis didesnę galią ir sukelti kuo didesnį politinį šurmulį, skinheadais ėmė naudotis nacionalistinės partijos, pagrindinės buvo dvi – NF (National Front) ir BNP (British National Party). Politikams buvo labai naudingas skinheadų chuliganiškas įvaizdis ir gyvenimo būdas. Jų pagalba galima buvo kariauti su priešais žemiausiame sluoksnyje. Ėmė gausėti skinheadų smogikų būrių. Ėmė rastis ir pirmieji „trad skinai", patys save taip vadinantys ir siekiantys išlikti ištikimi savo šaknims ir atsiriboti nuo politikos.

1980-ųjų pradžioje kartu su punk sprogimu į JAV persikėlė ir skinheadų judėjimas. JAV 1980-ųjų viduryje Niu Jorke atsirado SHARP (SkinHeads Against Racial Prejudice) judėjimas, nes situacija su žiniasklaidos skleidžiama informacija buvo tokia pat kaip Didžiojoje Britanijoje, taigi atsirado entuziastų, siekiančių išsaugoti skinheadų garbę ir tuo pačiu metu panaikinti neigiamą (kaip rasistų) įvaizdį, sukurtą tos pačios žiniasklaidos. Muzikinėje arenoje ėmė rastis pirmos SHARP‘u muzikinės grupės: Agnostic Front – JAV ir The Oppressed – DB. Pradžioje nedidelės SHARP‘u grupės neprilygo Nazi skinheadų armijai. Tačiau pamažu metams bėgant SHARP‘ų gretos didėjo. Jas netgi ėmė pildyti tradų gretos. Žinoma, tradai buvo linkę atsiriboti nuo politikos ir laikytis tikrojo skinheadų kelio ir gyvenimo budo. Tas atsiribojimas buvo labai svarbus, nes skinheadų judėjimas dar labiau skilo, atsiradus apie 1985-uosius metus nazi skinheadų priešpastatymui – Red-Skinams, geriau jie žinomi kaip RASH‘ai (Red Anarcho SkinHeads). Manoma, kad Red-Skinų judėjimui pradžią davė SHARP‘ai, bet sunku tiksliai nustatyti, nes šios kultūros istorija metraštininkams nelabai žinoma. Red-Skinai yra ne mažiau politizuotas judėjimas kaip Boneheadu (naują pavadinimą įgavę nazi-skinai). Taigi skinhead kultūra tapo labai spalvinga, skinheadas skinheadui tapo priešu, gatvėse virė košė ir trintis tiek tarpusavyje, tiek tarp kitų subkulturų, pvz., pankų. 1990-aisiais skinhead judėjimas dar labiau pagyvėjo, atėjus naujai ska muzikos bangai, skinheadų dar labiau padaugėjo, judėjimas išplito po visą pasaulį. Jis tapo vieningesnis tarp skinų, vis sėkmingiau kovojančių su naciais jų gretose, o taip pat ėmė rastis vis daugiau vienybės su pankais. Oi! ir alus vis labiau vienijo nuo nesutarimų ir politikos pavargusius berniukus. Sugriuvus tarybų sąjungai, kritus Berlyno sienai ir padaugėjus Europoje nepriklausomų demokratinių valstybių, jose, drauge su kitomis nepriklausomomis (ir ne tik) neformaliomis jaunimo organizacijomis, ėmė kurtis skinheadų būriai. Čia viskas pasikartojo, susikūrė tos pačios skinheadų grupės – tiek boneheadai, tiek redai, tiek judėjimui, o ne politikai ištikimi tradai.

Oi!

Oi! yra britų darbininkų klases slengo žodis (kalbos dalis – jaustukas), naudojamas atkreipti kieno nors demesi (lietuviškai butu – „ei") arba išreikšti nuostaba. Toks šaukimas laikomas nemandagiu, bet tai nera ižeidimas. Pas mus „Oi!“ žinomas kaip muzikos stiliaus pavadinimas. Tai pankroko muzikos sub-žanras, skambantis kiek paprašciau nei pankrokas, tekstais orientuotais i darbo žmoniu ir gatvės gyvenimo kasdienybė. Užgimes velyvaisias 1977-aisias suvienijo pankus ir skinus. Šis stilius dar vadintas ir vadinamas „Streetpunk“, „Reality-punk“, o veliau „Punk84“. Pati pavadinima „Oi!", šis stilius įgavo 1980-aisias, taip ji pakrikštijo muzikos žurnalistas Gary Bushell, del dažno šio žodžio vartojamo tu laikų dainų tekstuose, o ypač priedainiuose. Pirmosios garsios, ir iki šiol žinomos, grupes buvo Cock Sparrer, Cockney Rejects, Angelic Upstarts, Slaughter and the Dogs, The Lurkers, Sham69 ir kt. Veliau pastaruju itakoje susikure tokios grupes, kaip The Business, Last Resort, 4-skins, Combat84, Infa-Riot ir kt. Del to, kad daugelis skinheadu buvo sekmingai verbuojami rasistinių organizacijų, kaip kad National Front Didžiojoje Britanijoje, daugelio žmonių, istorijos ir muzikos „specialistu“ „Oi“! yra klaidingai vertinamas kaip rasistų muzika. Taciau nei viena iš pirmųjų originaliojo „Oi!“ stiliaus grupiu nebuvo rasistinė. Na gal atrastume viena išimti: Screwdriver. Nors šios grupes ankstyvieji irašai yra ne kas kita kaip klasikinis „Oi!“, tačiau 1980-uju vidury, prie grupes prisidejus Ian‘ui Stuart‘ui Donaldson‘ui ir pasikeitus sudečiai, Screwdriver sukūrė nedidelę, bet stabilią neo-nazi roko muzkos scena. Skambesys gal ir buvo kaip tikro Oi!, taciau tekstai ir dvasia gerokai atitolo nuo punk ir klasikinio „Oi!“. Atsirado dar daugiau grupių ir šis stilius gavo pavadinima R.A.C – rock against communism. Ankstesni grupės Screwdriver nariai atsiribojo nuo Stuarto veiklos. O tokios grupes, kaip 4-skins, The Busines ir Last Resort, pasmerkė rasizmą ir bet kokias jo formas, po žiauriu, dažnai vykusiu muštyniu tarp politiškai spaudžiamu skinheadu ir azijiečių. Šiai dienai „Oi!“ savo tevyneje siek tiek prarades populiarumą, bet vis naujos scenos kuriasi Europoje, Japonijoje ir Šiaures Amerikoje. JAV ankstyvais 1980-aisias Oi! fenomena atstojo hardcore muzikos bumas. Kitokiu skambesiu, bet ta pacia gatves dvasia groti pradejo Black Flag, Iron Cross, SS Decontrol ir Agnostic Front. Dabar šis stilius geriau žinomas streetcore pavadinimu. Apie 1990-uosius, scenos senbuviai ir „Oi!“ naujokai atgaivino stiliu ir emesi veiklos, norint kuo labiau atitolinti „Oi!“ nuo neigiamos visuomenes nuomones ir rasizmo. Šiai dienai sekmingiausiai šia muzika groja: The Templars, the Wretched Ones, Those Unknown, the Lager Lads, Oxymoron ir Los Fastidios.

Skinheadų atšakos

Nazi-skinai, Rasistai arba WP Skinheadai – gausiai paplitusi atskira skinheadų judejimo šaka; geriausiai iš ju žinoma neoficiali „sekta“ – „Hammerskins“ iš JAV. Ne nazi skinheadų jie vadinami boneheadais. Beje, labiausiai visuomenėje paplitusi nuomonė, kad visi skinai yra paaugliai, savo maišto forma pasirenkantys rasizmą.

Red-skinai arba RASH‘ai (Red Anarcho SkinHeads) – kairiųjų pažiūrų skinheadai (daugiausia – komunistai ar anarchistai). Pagal politines pažiūras visiškai priešingi nazi-skinams, tačiau labai politiški ir kai kuriose šalyse sukelia ne mažiau nemalonumų nei nazi-skinai.

Anti-rasistai – SHARP‘ai (Skinheads Against Racial Prejudice), ypač priešiškai nusiteikę nazi-skinheadų ir jų skleidžiamo rasizmo atžvilgiu, taip pat atlieka kilmingą misiją – pakeisti masinės žiniasklaidos paskleistą mitą, kad skinheadai yra rasistų ir žiaurių nacionalistų subkultūra. Jie netgi turi isteigę keletą viešųjų istaigų savo veiklai plėsti įvairiose šalyse. Jų apolitiškais nepavadinsi, bet ju veikla tikrai kilni.

Apolitiniai – Tradiciniai skinai, dar vadinami „Tradais“ ir kartais „Rude Boy", prisilaiko tradicinių skinheadų pažiurų, pilnai atsiriboja nuo politikos (netgi ją smerkia), arba, tiksliau apibūdinus, smerkia valdžią ir jos vykdomą politiką, nepripažįsta nazi-skinheadų ir kovoja su jais.

Gay Skinai turi mažai bendro su skinhead judejimu, išskyrus tai, kad jie atrodo kaip skinhedai, nes jiems tai atrodo seksualu. Ir, kas be ko, nesvetimas jiems ir abejingumas moterims.

Oi! Skinai – vargu, ar galima išskirti kaip atskirą judejimą, nes „Oi!“ skinheadų gausu ir tarp SHARP‘ų, ir tarp Trad‘ų. Jie tiesiog garbina „Oi!“ muzikos skambesį ir alų.

Stilius

Na kaip ir bet kurios subkulturos nariai, skinheadai išsiskiria savo išvaizda. Dažnai pedantiškai preciziška. Stilius labai nedaug panašus i panku, matyt del to, kad itakojo pastaruosius. Pridedant galima pasakyti, kad skinai yra gerokai švaresni ir visada švaresni nei pankai, net po sunkios dienos statybose ar fabrike.

Švarkai ir striukes:

Vyruciai renkasi Ben Sherman, Fred Perry, Brutus, Lonsdale arba Arnold Palmer džemperius, marškinelius. Striukės dažniausiai tų pačių gamintojų. Labiausiai žinoma paplite bomberiai („flight jacket'ai“). Megztiniai – militaristiniai arba „oldschoolavi“, kokius dažnai mūsuose seneliai nešioja, ypač geri ir mylimi yra levi's firmos. Kelnes – levi's arba wrangler firmos džinsai. Siauri ir tiesus, dar „aptiaškem“ vadinami, prie aukštu kerzų raitojami. Skinheado gėda yra per platus džinsai. Nebent skinheadas devetu karines kelnes. Petnešos – ne platesnes nei ¾ colio (1,75cm). Avalyne – kerzai, populiariausi žinoma Dr. Martens, bet apskritai firmu gaminančiu kerzus metalu kaustytais priekiais, skirtus kasdieniniam nešiojimui yra labia daug. Apie „šukuosenas“ daug ir kalbėti nera ka, nes pats pavadinimas viska pasako. Merginos, žinoma, be minetų aksesuarų, pasipuošia ir mini sijonais, Fred Perry palaidinem. Šukuosenos – nebutinai skustos galvos, dauguma renkasi ‘Chelsea' stiliu, kai paliekama sruogos ir „sasulkos“ palei skruostus. Skinheadai jaučią tokią nostalgiją ar net fetišizmą minetoms firmoms ir aprangos detalėms matyt del to, kad turi tikrai neblogą skonį, šie drabužiai yra tikrai kokybiški ir ilgaamžiai, puikiai išlaiko skinheadų gyvenimo ritmą ir nelengvas sąlygas. O kas svarbiausia originalus drabužis gerai atrodo, ir išskiria tikruosius, tikrąjį skinheadų gyvenimo budą gyvenančius skinheadus, nuo masių Jaruzalės mikrorajone hitleriuojančiu „buduli-skinų“.