Reiktų kažkur pridėti nuorodas į Vedybos (judaizmas) ir Krikščioniškos vedybos arba tuos straipsnius įdėti čia kaip skyrelius. knutux 07:26, 2007 Vasario 21 (EET)

Netvarkingos dalys[redaguoti vikitekstą]

Iš straipsnio iškelta netvarkinga dalis:

Šiuo metu vietoj santuokos dažnai pasirenkamas gyvenimas nesusituokus. XIX a. - XX a. pab. toks gyvenimo būdas Lietuvoje buvo itin smerkiamas. XIX pab. – XX amžiaus pradžioje itin buvo smerkiama neteisėta moterystė ir nesantuokiniai vaikai („benkartai“). Vaiko statusą visuomenėje visų pirma lėmė teisėtas ar ne jo gimimas. Šis faktas buvo labai svarbus ir nurodomas daugumoje to meto dokumentų. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.28]. Čačius pavainikius, jų tėvus pašiepdavo ne tik kaimo žmonės, bet ir bažnyčia. Šventadienio pamaldų metu kaltininką pasodindavo į doklą ir klebonui lydint minios akivaizdoje nešiodavo šventoriuje. Kunigui paliepus doklą pakratyti, auka išvirsdavo ir iš gėdos lėkdavo per minią. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.29]. Bažnyčios nepalaimintose šeimose vyrų ir moterų pavardės buvo skirtingos, o vaikai registruoti kaip nesantuokiniai. Oficiali to meto statistika juos ženklindavo kaip pavainikius. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.167]. įstatymai, reguliavę santuokos normas, draudė suteikti nesantuokiniams vaikams jų tėvo pavardę, paveldėti motinos ar juo labiau tėvo palikimą, tapti kunigu. Šiuos vaikus, kaip ir savo neįteisintus ryšius bandė ginti pati nesantuokinė šeima. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.169]. Tačiau reikia pažymėti, kad nesantuokinės šeimos vaikai turėjo kur kas geresnę padėtį nei „benkartai“. Nesantuokinės šeimos tėvas, negalėdamas išlaikyti savo vaiko, nepalikdavo jo laukuose ar elgetoms, o stengdavosi surasti jam nors menką galimybę išgyventi. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.169]. Per visą XIX a. pab. – XX a. pr., nesantuokinės šeimos tėvai nuolat ieškojo būdų legalizuoti savo vaikus ar, kitaip tariant, užtušuoti jų socialinį statusą. Viena tokių priemonių buvo apgaulės būdu ar susitarus su kunigu nepažymėti metrikuose, kad vaikas yra nesantuokinis. Kitu keliu naudojosi moterys, pabėgusios nuo sutuoktinių. Naujoje nesantuokinėje šeimoje gimusius vaikus jos pakrikštydavo kaip savo ir buvusio teisėto vyro. [Marcinkevičienė D. Vedusiųjų visuomenė: santuoka ir skyrybos Lietuvoje XIX a.pab. – XXa. pr. Vilnius, 1999. P.170].

Tarp vyro ir moters?[redaguoti vikitekstą]

O homoseksualios ar poligaminės valstybės pripažįstamos santuokos nėra santuokos?

Straipsnis apibrėžia santuokas Lietuvoje, tačiau apie Lietuvą čia nė žodžio. Siūlau keisti straipsnio pavadinimą į „Santuoka Lietuvoje“. --Ąžuolas 16:58, 2008 spalio 19 (EEST)