Aptarimas:Jurga Ivanauskaitė

Ar Jurgos Ivanauskaitės citavimas šiame kontekste nepažeidžia jos autorinių teisių? Ar nevertėtų šių žodžių mažų mažiausiai perfrazuoti? Carneyfex 15:08, 24 Sausio 2006 (EET)

Tokios apimties dar neturėtų - tačiau reikėtų nurodyti tikslų citatos šaltinį - knygą, straipsnį ir pan.

Tik, mano kuklia nuomone, gal labiau tiktų pateikti ne pačios rašytojos požiūrį, o kiek galima neutralesnį, - o iliustruojantį pačios rašytojos požiūrį sutraukti į vieną-du sakinį su kokia nors "visą esmę" nusakančia jos citata (apie vieno sakinio apimties). Bent taip aš daryčiau. --JonasS 15:16, 24 Sausio 2006 (EET)

Aš irgi sutinku, kad toks skyrius kaip 'Autorius apie savo kūrybą' visiškai netinka enciklopediniui straipsniui. Uzlaisva marsa 14:00, 20 Kovo 2006 (EET)

J. Ivanauskaitė apie savo kūrybą

Atkeliu iš straipsnio NPOV dalį. --Nomad 17:26, 19 Rugsėjo 2006 (EEST)

„Kūryba, kaip ir meilė arba tikėjimas, man yra viena iš pačių intymiausių temų. Apie kūrybą, meilę, tikėjimą visada sunku viešai kalbėti, jau vien todėl, kad visas šis trejetas, kaip vidinis, nuo valios ar sveiko proto beveik nepriklausantis procesas, man pačiai buvo, yra ir tikriausiai bus paslaptis. Visos šios trys sritys neturi jokių apibrėžtų taisyklių, kurias išmokus būtų galima daugiau niekada nebeklysti. Todėl ir kūryboje, ir meilėje, ir tikėjime žmogus visada lieka savotišku naujoku. Bent jau tai liudija mano asmeninė patirtis.

Lyg ir nusakiau pagrindinius savo siužetus: tai tikėjimas, meilė ir kūryba. Šv. Paulius kalbėjo apie kitą trejetą – tikėjimą, meilę ir viltį. Neretai pagalvoju, kad viltį man atstoja būtent kūryba. Ir, lygiai kaip viltis, kūryba yra svarbiausias mano gyvenimo variklis. Na, o be meilės apsieina tik labai retas Vakarų literatūros tekstas, beje, tai labai stebina mano draugus tibetiečius. Laikui bėgant, stengiuos atrasti įvairius meilės lygmenis, atpažinti ir pastebėti, kaip ji įsilieja, perauga į tikėjimo bei religijos sferą. Dar vienas man svarbus dalykas yra laisvė, tiek išorinė – politinė ir socialinė, tiek vidinė – esanti individo sąmonėje ir širdyje. Vidinę laisvę suprantu dar ir kaip drąsą, pasiryžimą plėsti realybės suvokimo ribas, neapsiribojant vienu vieninteliu, ankštu ir tvankiu, kasdienės tikrovės lygmeniu.

Visa tai, ką čia dabar išdėsčiau taip rimtai ir rūsčiai, stengiuosi daryti neprarasdama humoro jausmo ir autoironijos. Kartais, kalbant apie gerą baleto šokėją, sakoma, kad jo šokyje nesijaučia prakaito kvapo. Jei taip būtų vertinama mano kūryba – priimčiau kaip komplimentą. Nemėgstu, kai kiekviename teksto sakinyje jauti nuo žūtbūtinių pastangų braškančią ir prakaituojančią autoriaus dvasią. Man patinka žodžiai ir tai, ką su jais galima padaryti. Bet taip pat žinau, kad yra patirčių, kai bet kokios sąvokos tampa bejėgės, beprasmės, tuščios. Todėl sutinku su tais metafizikais ir astrofizikais, kurie tvirtina, kad ne viską galima aprašyti. Gal net apsidžiaugčiau, jei vieną gražią dieną staiga visai nutilčiau“.- J. Ivanauskaitė