Aptarimas:Angelas

Straipsnio aptarimas iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

copy.... neaiškus šaltinis Ooom 21:52, 9 Gruodžio 2005 (EET)

Angelo Sargo motyvas mene[redaguoti vikitekstą]

Angelo Sargo siužetas retai pasitaiko tradicinėje lietuvių liaudies skulptūroje nors jo, kaip asmens sergėtojo funkcija žmogui, rodos, turėjo būti aktuali ir artima. Tačiau Angelo Sargo vaizdavimas neprilygo šventųjų ar dieviškųjų asmenų vaizdavimo populiarumui, galbūt, todėl, kad pamaldumas ar kreipimasis prašant užtarimo žmogui buvo įprastesnis į šventus asmenis, Dievą, o ne, nors ir į artimą Dievui, Jo pasiuntinį, kad ir labai, savo užduotimi saugoti, esantį arti žmogaus. Net ir Šventajame Rašte apie angelo garbinimą pasakyta: “Žiūrėk, kad to nedarytum. Juk ir aš esu tarnas, kaip tu ir broliai, kurie laikosi Jėzaus liudijimo. Dievą garbink!” Tačiau iš būrio angelų, papildančių kitas liaudies skulptūros temas, Angelas sargas yra ryškiausias, be to, išskirtinas kaip atskiras siužetas.

Angelo Sargo paveikslas susiformavo judėjų apokrifinių raštų įtakoje (“Enocho knyga” II a. pr. m. e.). Nors Bažnyčia neskelbia angelų sargų buvimo kaip tikėjimo tiesos, tačiau jų garbei nuo XVI a. laikomos mišios (XVII a. įvesta angelų sargų šventė, kuri švenčiama spalio 2 d.). Jų metu visada skaitoma Šventraščio ištrauka: “Štai siunčiu angelą pirma tavęs saugoti tave kelyje ir nuvesti į vietą, kurią parengiau. Būk jam atidus ir klausyk jo balso. Nemaištauk prieš jį, nes jis neatleis jūsų nusikaltimo. Jis turi mano vardą.”(Iš 23, 20-21) Taigi, Angelas sargas yra Dievo pasiuntinys saugoti žmogų visą gyvenimą, nuo pradėjimo iki mirties. Angelo sargo pirmavaizdis, savotiškas prototipas yra arkangelas Rapolas, lydėjęs Tobiją kelionėje (Tobito knyga). Angelas sargas, kurį turi kiekvienas žmogus (arba net žmonių grupės) sergsti globotinį nuo nelaimių, įspėja apie pavojų, lydi saugiai vesdamas gyvenimo keliu, meldžiasi už jį, padeda mirties valandą, guodžia kenčiančias vėles. Psalmėse yra aiškių nuorodų į angelo globą: “nes jis palieps savo angelams saugoti tave visur, kad ir kur tu eitum. Savo rankomis jie neš tave, kad kojos į akmenį neužsigautum” (Ps 91, 11-12). Angelas Sargas yra lyg įasmenintas Dievo veikimo simbolis. Jau pirmais krikščionybės amžiais gyvavo tikėjimas į Angelą Sargą (tai egzistavo graikų, persų ir kt. tautose). Jo įvaizdis formavosi italų renesanso tapyboje, o kultas išpopuliarėjo XVI-XVII a. dailėje. XIX a. ypatingai išplito vaizdinys apie vaikus globojantį Angelą Sargą. Mato evangelijoje vaikus laiminančio Jėzaus lūpomis sakoma: “Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą”. Lietuvių tautosakoje bylojama: “Kai vaikas puola, angelas pagalvę pakiša, kai senis puola, velnias akmenį pabruka”.

Lietuvių liaudies mene[redaguoti vikitekstą]

Pastarasis Angelo Sargo vaizdinys paplitęs ir lietuvių liaudies dailėje. Įprasta Angelą Sargą vaizduoti kaip didelį sparnuotą angelą kartu su mažu vaikeliu. Angelas gali stovėti jam už nugaros, eiti paskui vaikelį lydėdamas jį, rodydamas jam kelią arba vestis už rankos. Raižytojo Tomo Ostrausko 1831 m. datuotame raižinyje vaizduojamas Angelas Sargas vedantis už rankos vaikelį, o apačioje jų rankų sandūros - nelabasis, nuo kurio piktų kėslų ir sergsti globotinį angelas. Raižinio fone - nuorodos į dievišką erdvę: bažnyčia, kampuose - Jėzaus ir Marijos monogramos spindulių pluoštų apsupty. Aplink angelo galvą - aureolė, pabrėžianti jo antgamtinį, artimą Dievui būvį. Liaudies skulptūroje šio siužeto vaizdavimas taip pat labai panašus.

Paprastai Angelo Sargo figūra proporcijų atžvilgiu gerokai didesnė už vaikelį. Kartais abiejų figūrų visuma sudaro plastiškai harmoningą kompoziciją apjungtą grafiškai grakščios vientiso silueto linijos (LDM LM-151). Angelo Sargo meninis apibūdinimas primena bendras angelų vaizdavimo tradicijas. Nors tai dvasinė, belytė būtybė, jis primena gražų jaunuolį kiek moteriškais, švelniais veido bruožais.

Paprastai jie būna vienplaukiai, vilki ilgą, laisvą minkštomis klostėmis žemyn krentantį drabužį, kartais primenantį antikinius rūbus. Angelai, panašiais į ilgą dalmatiką , tuniką ir palijų drabužiais, egzistavo jau ankstyvajame krikščioniškame mene. Nuo IV a. pab. jie vaizduojami su nimbu ir sparnais. Skulptūroje jie basi arba avi sandalus. Viena Angelo Sargo ranka būna iškelta aukštyn į dangų arba ištiesta tarsi rodant kelią. Maža vaikelio figūrėlė dažniausiai dešinėje pusėje, ryškiai neindividualizuota: trumpa arba ilga suknelė, prie krūtinės sudėtos rankos. Kaip būdinga liaudies skulptūrai šis siužetas neturi dramatizmo, yra lyriškai ramus. Gobianti plačių sparnų siluetu didelė Angelo Sargo figūra sukelia globos ir saugos jausmus kai šalia stovi bejėgiškai mažas žmogutis.