Apofatinė teologija
Apofatinė teologija (dar apofatiumas, apofazė) – teologija, pagal kurią Dievas esąs nepažinus protu, dėl to jo neįmanoma nusakyti teigiamais apibrėžimais.[1] Dievo prigimtis aiškinama pasitelkiant neigimo, antinomijos, paradokso metodus.[1] Jai priešinga katafatinė teologija.[1] Susiklostė IV a. kaip reakcija į Eunomijų ir kitus mąstytojus, pabrėžusius katafatinę teologiją.[2]
Apofatinės teologijos ištakos atsekamos iki atvaizdų draudimo Senajame Testamente, be to, antropomorfizmą atmetė senovės graikų filosofai.[3]
Apofatinė teologija gilias tradicijas turi Rytų Bažnyčiose.[1] Anot Pseudodionisijo Areopagito, atmetusi visus Dievo įvaizdžius ir idėjas apie jį, siela pasineria į „tamsą, pranokstančią supratimą“, kur „visiškai susivienija su Neapsakomuoju“.[3]
Atitikmuo Vakarų Bažnyčiose – negatyvioji teologija.[1]
Apofatinis metodas sutinkamas ir Rytų religinėse tradicijose (hinduizme, budizme, taoizme).[2]