Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius
Pirmasis originalaus leidimo puslapis | |
| Autorius | Mykolas Lietuvis |
| Šalis | Lietuva |
| Sritis | Politinis esė |
| Originalus leidimas | |
| Pavadinimas | De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum |
| Šalis | Šveicarija |
| Kalba | lotynų |
| Leidykla | Johann Jacob Grasser |
| Išleista | 1615 m. |
| Pirmasis lietuviškas leidimas | |
| Pavadinimas | Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius |
| Leidykla | Vaga |
| Išleista | 1966 m. |
| Vertėjas | Ignas Jonynas |
| Formatas | Kietais viršeliais |
| Puslapių | 132 |
| OCLC: | 312605216 |
Apie totorių, lietuvių ir maskvėnų papročius (lot. De moribus tartarorum, lituanorum et moscorum) – XVI a. lotyniškai parašytas traktatas, dedikuotas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Jį apie 1550 m. sukūrė LDK publicistas, diplomatas, visuomenės veikėjas Mykolas Lietuvis (~1490–1560).
Traktato išliko apie 10 fragmentų, juos pirmą kartą išleido 1615 m. Bazelyje (Šveicarija) Johanas Greiseris, kuris pirmasis pavadino autorių Mykolu Lietuviu. Šios publikacijos ištraukų perspausdinta olandų Elsevierų leidiniuose 1626 m., 1627 m., 1632 m., 1640 m.
Turinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Traktato tikslas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės santvarkos kritika, skatinimas taisyti, stiprinti valstybę iškeliant įvairius neigiamus šalies gyvenimo reiškinius, ydas ir paveikti valdovą, Žygimantą Augustą, kad jis viską pertvarkytų. Tai pirmasis LDK renesanso socialinės - politinės publicistikos pavyzdys. Kiekviena dalis skirta kuriai nors visuomenės problemai spręsti.
Autorius kritikavo savo meto Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos bajoriškąją visuomenę, smerkė katalikų dvasininkijos sumaterialėjimą, siūlė reformuoti bažnyčią. Traktate lyginamos Maskvos didžioji kunigaikštystė, totorių ir Lietuvos visuomeninis politinis gyvenimas, papročiai, analizuojamos Lietuvos valstybės smukimo priežastys, kritikuojami ponai ir aukštoji dvasininkija – jų ekonominės ir teisinės privilegijos, savivaliavimas, moralinės ydos, reiškiama užuojauta liaudžiai, propaguojama visų valdinių lygybė, idealizuojamas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Mykolas Lietuvis pasisako ir prieš moteris, linkęs propaguoti daugpatystę, nes daugiau žmonų - daugiau ir kareivių.
Kritikai būdingos tuo metu Lietuvoje pasireiškusios reformacijos judėjimo tendencijos. Veikale rašoma apie legendinių lietuvių romėnų iškeliavimą iš romėniškosios tėvynės, palaikė romėniškąją lietuvių kilmės hipotezę, nurodė lietuvių ir antikinės mitologijos, lietuvių ir lotynų kalbų panašumus (pateikė ir lietuvių žodžių), siūlė steigti lotyniškas vidurines mokyklas. Jų steigimas argumentuotas tuo, kad lotynų kalba yra gimtoji lietuvių kalba, tam įrodyti pateikti 74 identiško skambėjimo vienareikšmiai lotynų ir lietuvių kalbų žodžiai. Traktato mintys ir stilius rodo autoriaus humanistinį išsimokslinimą ir jį atitinkančią pasaulėžiūrą.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Edvardas Gudavičius. Mykolas Lietuvis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 94 psl.