Anomija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anomija (gr. anomia 'įstatymo pažeidimas') – socialinis reiškinys, rodantis visuomeninių ryšių susilpnėjimą, visuomenės nustatytų taisyklių reguliuojamo poveikio stoką dėl visiškai ar iš dalies sunykusių dorovės, elgesio normų, tradicinės tautinės kultūros formų. Anomija sukelia žmogaus socialinę ir psichinę dezorientaciją, menkavertiškumą, nusivylimą, apatiją, skatina savižudybes, alkoholizmą, narkomaniją, nusikalstamumą ir kt. Pirmasis anomijos terminą, tyrinėdamas savižudybes, XIX a. pab. pavartojo prancūzų sociologas Émile Durkheim. Tam tikri savižudybių tipai susiję su anomija. Individo poreikių ir galimybių juos patenkinti neatitikimas lemia savižudybę. Poreikius gali tinkamai formuoti tik visuomenės normos, moraliniu autoritetu pagrįstos socialinės taisyklės. Ypač padidėjęs savižudybių skaičius rodo, kad visuomenės normų sistema sutrikusi, jos poveikis individams susilpnėjęs. Palankias sąlygas anomijai sudaro spartūs socialiniai pokyčiai, skirtinga žmonių socialinė padėtis. XX a. vid. anomijos teoriją išplėtojęs JAV sociologas Robert K. Merton teigė, kad anomija atspindi objektyvią socialinės struktūros prieštarą: tikslų ir priemonių jiems pasiekti neatitikimą. Visuomenė sukuria prielaidas, nurodo teisėtus būdus tikslui siekti, tačiau ekonominių išteklių pasiskirstymas palankiausias galimybes suteikia privilegijuotoms visuomenės grupėms ir sluoksniams. Negalėdamas pasiekti tikslo teisėtai individas gali pasirinkti alternatyvius (neteisėtus) būdus. Anomijos sąvoka vartojama tyrinėjant visuomenės krizes.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. I: A–Ar