Peržiūrėti šaltinį Angolos istorija

{{Šaltiniai}}
{{Kongo civilizacija}}
'''Angolos istorija''' – [[Angola|Angolos]] teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo seniausių laikų iki dabarties.

Dabartinė Angolos teritorija susiformavo tik XIX a. pabaigoje, ją kolonizavus [[Portugalija]]i ir nustačius dabartines sienas. Iki tol ši teritorija kartu su [[Kongo Respublika|Kongo respublikos]] ir [[Kongo Demokratinė Respublika|Kongo Demokratinės Respublikos]] teritorija buvo [[Kongo civilizacija|Kongo civilizacijos]] dalis, ir joje egzistavo atskiros vietinių tautų valstybės.

== Angola iki XIII a. ==
{{main|Bantų migracijos}}
Seniausiais Angolos teritorijos gyventojais yra laikomi [[bušmenai]] ir [[pigmėjai]].

I mūsų eros tūkstantmetyje į teritoriją migravo [[bantų kalbos|bantų kalbomis]] kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes technologijas: [[bantai]] jau vartojo [[geležis|geležį]], užsiėmė [[žemdirbystė|žemdirbyste]], gamino [[keramika|keramiką]]. Su savimi jie platino ir žemės ūkio kultūras, tokias kaip [[jamsas]], [[aliejinė palmė]]. Atsikėlėliai buvo viena iš dviejų pagrindinių bantų grupių, taip vadinamieji vakariniai bantai, kurie migravo iš šiaurės per [[Kongo džiunglės|Kongo džiungles]] ir apgyvendino plačią pajūrio juostą piečiau džiunglių: nuo dab. [[Gabonas|Gabono]] šiaurėje iki Angolos pietinių teritorijų.

Šie bantai išstūmė arba asimiliavo vietos gyventojus. Dalis senųjų bušmenų išliko pietinėje Angoloje.
== Ikikolonijinė Angola ==
[[Vaizdas:Congo historical regions.png|thumb|250px|Ikilonijinės Angolos istoriniai regionai]]
{{main|Kongo imperija|Mbundu|Ovimbundu}}
Nuo XIII a. vakarinė Angolos teritorija vystėsi veikiama Kongo civilizacijos, kurią sukūrė bantu. Civilizacijos židinys buvo šiaurinėje Angoloje, kur susiformavo didelė [[Kongo imperija]], egzistavo imperijos sostinė [[Mbanza Kongo]]. Didžiausio klestėjimo laikais imperija valdė ne tik šiaurinę Angolą (į šiaurę nuo [[Bijės plynaukštė]]s), bet ir vakarinę [[Kongo Demokratinė Respublika|KDR]] dalį ir pietinę [[Kongo Respublika|Kongo Respublikos]] dalį.

XV a. [[Portugalija|portugalai]] pasiekė šias Afrikos pakrantes, užmezgė ryšius su Kongo imperija. Portugalai siekė skleisti [[krikščionybė|krikščionybę]]. Iš pradžių Kongo ir Portugalijos santykiai buvo labai draugiški: valdovai apsikeisdavo diplomatiniais atstovais, laiškais. Kongas siekė priimti pažangesnę vakarų kultūrą, dėl ko ilgainiui valdovai ([[manikongai]]) ėmė vadintis portugališkais vardais, priėmė krikščionybę, kuri ilgainiui sumišo su vietinėmis afrikinėmis religijomis.

Nuo XVI a. II pusės Kongo ir Portugalijos santykiai įgijo vis didesnę įtampą. Augant [[Afrikos vergų prekyba]]i, portugalai ėmė masiškai gabenti vietos gyventojus kaip vergus į [[Portugalų Brazilija|Brazilijos koloniją]], o manikongams atsisakant pildyti Portugalijos norus, prasidėjo atviri susidūrimai. Portugalai kišosi į valstybės reikalus, siekdami ją suskaldyti, naudojosi laukinėmis gentimis, gyvenusiomis Kongo imperijos pietiniame bei rytiniame pasieniuose. 

XVI a. pradžioje Kongo pietinės provincijos, apgyvendintos [[mbundu]] etninės grupės, atskilo ir įkūrė savo valstybes [[Matamba|Matambą]] ir [[Ndongas|Ndongą]]. Amžiaus pabaigoje mbundu pakrantėje portugalai įkūrė [[Luanda|Luandos]] miestą, kuris ilgainiui tapo svarbiausiu atsparos tašku vykdant portugalų kolonijinę ekspansiją. Kitas svarbus portugalų pajūrio miestas piečiau buvo [[Bengela]].
[[Vaizdas:Queen Nzinga 1657.png|thumb|200px|Karalienė Nzinga taikos derybose su Portugalais]]
XVII a. portugalai plėtė interesus [[Ndongo karalystė]]je ir pradėjo su šia valstybe atvirą karą. Vienu metu [[Ndongas|Ndongo]] karalienei [[Nzinga]]i pavyko suvienyti mbundu į bendrą kovą prieš portugalus, tačiau nepaisant to, 1670 m. portugalai užėmė Ndongą, ir jis tapo pirmąja Vakarų kolonizatorių užgrobta didele valstybe Afrikoje. Kadangi šios valstybės valdovai tituluodavosi [[ngola]], ilgainiui šis žodis prigijo visai šaliai, virsdamas Angola.

Per XVII-XVIII a. portugalai skverbėsi vis giliau į žemyną, prekiaudami su [[ovimbundai]]s, kurie įkūrė valstybes centrinėje Angoloje ir tapo tarpininkais tarp europiečių ir valstybių žemyno gilumoje, ypač [[Lunda|Lundos]], [[Alujana|Alujanos]] imperijų. 

Nors iki XIX a. pabaigos portugalai neturėjo politinės įtakos didžiojoje Angolos dalyje (išskyrus pajūrio teritorijas ir senąsias Ndongo žemes), jų kultūrinė įtaka buvo stipri, ir įtakojo vietos gyventojų papročius, religiją, kalbą. Luandos miestas buvo vienas labiausiai klestinčių [[Portugalijos kolonijinė imperija|Portugalijos imperijos]] miestų, kuris sėkmingai eksportavo afrikines prekes: palmių aliejų, vašką, juodmedį, dramblio kaulą, medvilnę, kavą, kakavą. 
== Kolonijinė Angola ==
[[Vaizdas:Coat of arms of Portuguese Angola (1951–1975).svg|thumb|Kolonijinis herbas]]
{{main|Portugalijos Vakarų Afrika}}

Nuo XIX a. vidurio stipriai keitėsi nusistovėjęs Afrikos ekonomikos pagrindas: uždraudus vergų prekybą, tradicinės visuomenės prarado svarbiausią pajamų šaltinį. Nors kai kurios etninės grupės bandė persiorientuoti, perimdamos [[kaučiukas|kaučiuko]], [[kava|kavos]] prekybą, pokyčiai buvo labai stiprūs. 1855 m. prasidėjus Kongo įpėdinystės karui, portugalai kišosi į šios valstybės vidaus reikalus, galiausiai paversdami Kongą savo vasalu. 

1885 m., per [[Berlyno konferencija|Berlyno konferenciją]], buvo nustatytos Portugalijos Vakarų Afrikos šiaurinės ribos, kurios ir tapo dabartinės Angolos teritorija. Konferencijos metu [[Portugalijos Vakarų Afrika]]i atiteko ne tik mbundu ir ovimbundu gyvenamos sritys, bet ir, panaikinus Kongo imperiją, pietinės jos teritorijos su istorine sostine. Portugalija prisijungė ir [[Kakongas|Kakongo]], [[Ngojas|Ngojo]] valstybėles, kurios vėliau tapo [[Kabinda (provincija)|Kabindos eksklavu]].

Rytinės sienos buvo nustatytos 1891 m., sutartimi su [[Britanija]], kuri užgrobė [[Barotselandas|Barotselandą]]. Tokiu būdu Portugalija užvaldė toliau žemyne buvusias [[čokviai|čokvių]], [[nganguela]] etninių grupių sritis, dalį istorinės [[Lunda|Lundos karalystės]]. Nustačius pietines sienas su [[Vokietijos Pietvakarių Afrika]], Angolai atiteko dykumingos teritorijos pietuose, apgyvendintos [[hererai|hererų]] ir [[bušmenai|bušmenų]].

Portugalai pradėjo šalies ekonomikos vystymą, buvo tiesiami geležinkeliai, keliai. Tačiau pagrindinis turtas kaupėsi pajūrio miestuose ir atvykėlių portugalų rankose, tuo tarpu didelė dalis vietos gyventojų liko diskriminuojami, ir jų gyvenimas negerėjo.
== Nepriklausomybės ir pilietinis karai ==
{{main|Angolos pilietinis karas}}
Portugalijos kolonijoje stiprėjant diskriminacijai, taip pat centralizacijai iš Portugalijos pusės (kolonija 1951 m. buvo pradėta administruoti kaip viena iš Portugalijos provincijų), prasidėjo vietinių tautų judėjimai, kurie 1961 m. išaugo į [[Angolos nepriklausomybės karas|Angolos nepriklausomybės karą]]. Karą inspiravo ir tai, kad tuo metu kitos [[bakongai|bakongų]] sritys tapo nepriklausomos nuo Belgijos ir Prancūzijos.

Prasidėjusio karo metu tapo aišku, kad sukilėlių pajėgos nevieningos. Etninių grupių pagrindu formavosi trys pagrindinės politinės jėgos: [[Angolos liaudies judėjimas už išsivadavimą|Angolos liaudies judėjimo už išsivadavimą]]  (MPLA) šalininkai daugiausia buvo [[kimbundu]] kalbantys žmonės ([[mbundu]]) ir multirasinė [[Luanda|Luandos]] inteligentija, [[Nacionalinis Angolos išlaisvinimo frontas|Nacionalinio Angolos išlaisvinimo fronto]] (FNLA) šaknys buvo [[Bakongo]] etninė grupė šalies šiaurėje, o [[Nacionalinė sąjunga visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti|Nacionalinės sąjungos visiškai Angolos nepriklausomybei pasiekti]] (UNITA) etninis ir regioninis pagrindas buvo [[ovimbundu]] tauta, gyvenanti Angolos centrinėje dalyje.

1975 m., įvykus perversmui pačioje [[Portugalija|Portugalijoje]], Angola gavo nepriklausomybę, tačiau kai jau buvo žinoma, jog Portugalijos valdymo organai ir kariuomenė paliks Angolos teritoriją ir perduos valdžią nacionalistinėms grupėms, prasidėjo masinis civilių Portugalijos piliečių išvykimas. Nepriklausomybės karo metu susiformavusios etninės-politinės grupuotės nesutarė tarpusavyje ir pradėjo naują - [[Angolos pilietinis karas|Angolos pilietinį karą]] (1975 - 2002).

Šis karas tapo [[Šaltasis karas|Šaltojo karo]] dalimi, kadangi atskiros politinės grupuotės buvo remiamos dviejų pasaulio supergalybių. [[MPLA]] šalininkus rėmė [[Sovietų Sąjunga]], [[Kuba]] ir [[Mozambikas]], o [[FNLA]] buvo remiamas [[Jungtinės Amerikos Valstijos|Jungtinių Amerikos Valstijų]], [[Kinijos Liaudies Respublika|Kinijos Liaudies Respublikos]] ir [[Mobutu Sésé Seko|Mobutu]] vyriausybės [[Zairas|Zaire]]. Jungtinės Amerikos Valstijos, [[Pietų Afrikos Respublika]] ir keletas kitų Afrikos valstybių taip pat rėmė [[Jonas Savimbi]] vadovaujamą [[UNITA]].
[[Vaizdas:José Eduardo dos Santos 3.jpg|thumb|150px|MPLA lyderis ir šalies prezidentas [[José Eduardo dos Santos]]]]
Angolos pilietinis karas vienas didžiausių ir kruviniausių [[Šaltasis karas|šaltojo karo]] konfliktų kilo iškart po nepriklausomybės suteikimo ir truko 27 metus nuniokodamas ekonomiką, socialinę santvarką ir žlugdydamas naujai gavusios nepriklausomybę šalies stabilumą. Dėl valdžios tarpusavyje kovojant trims didelėms ir dar kelioms mažesnėms grupuotėms žuvo daugiau kaip 500 000 žmonių. Milijonai Angolos pabėgėlių buvo priversti išvykti iš šalies arba persikraustyti į kitus regionus Angoloje. 
== Pokarinis laikotarpis ==
{{main|Portugalijos Vakarų Afrika}}
2002 metais karą laimėjo MPLA, kuomet buvo nužudytas UNITA lyderis [[Jonas Savimbi]]. Dabar - tai vyraujanti politinė jėga Angoloje, nors visos konflikto pusės yra aktyvios politiškai.

Karą pabaigus prasidėjo šalies atstatymo darbai, pabėgėlių grąžinimas. 2006 m. baigtas ilgai trukęs Kabindos konfliktas. 2008 m. šalyje įvyko visuotiniai rinkimai, kurie stebėtojų įvertinti kaip turėję daug pažeidimų ir politinės laisvė suvaržymų. Po rinkimų MPLA išliko vadovaujančia partija Angoloje.
{{Afrikos šalių istorijos}}
{{SavStr}}

[[Kategorija:Angolos istorija| ]]