Anafora (kalbotyra)
Anafora (iš gr. ἀναφέρειν = anaferein 'sugrąžinti prie ko nors') – kalbotyros terminas, kuriuo vadinamas pasakymas, interpretuojamas pagal kitą kontekstinį pasakymą (jo antecedentą). Siauresne prasme, anafora – tai vartojimas posakio, kuris priklauso nuo ankstesniojo (antecedento) ir tokiu būdu kontrastuoja su katafora, kuri yra posakis, priklausantis nuo vėlesnio pasakymo (postcedento). Anaforinis žodis vadinamas anaforu. Pavyzdžiui, sakinyje Rita atvažiavo, bet niekas jos nematė įvardis jos yra anaforas, žymintis antecedentą Rita. Sakinyje Prieš jai atvažiuojant niekas nematė Ritos įvardis jai nurodo į Ritą, todėl dabar jis yra katafora (ir anafora platesne, bet ne siauresne prasme). Paprastai anafora yra proforma arba kitoks deiktinis (nuo konteksto priklausantis) pasakymas.[1] Tiek anafora, tiek katafora yra endoforos rūšys, nurodančios ką nors, kas paminėta kitur dialoge ar tekste.
Dėl įvairių priežasčių ir skirtinguose lygmenyse anafora yra svarbi sąvoka: pirma, anafora nurodo, kaip kuriamas ir palaikomas diskursas; antra, anafora sakinio lygmeniu sujungia skirtingus sintaksinius elementus; trečia, anafora yra iššūkis apdorojant natūraliąją kalbą kompiuterinėje lingvistikoje, nes nuorodos nustatymas gali būti sudėtingas; ir ketvirta, anafora iš dalies atskleidžia, kaip kalba suprantama ir apdorojama, o tai svarbu kognityvine psichologija besidominčioms kalbotyros sritims.[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Tognini-Bonelli, E. 2001. Corpus linguistics at work. John Benjamins.
- McEnery, T. 2000. Corpus-based and computational approaches to discourse anaphora. John Benjamins.