Aluniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aluniai
Aluniai (~XX a. pr.)
Aluniai (~XX a. pr.)
Gyventojų skaičius ~17 000
Populiacija šalyse Indonezijos vėliava Indonezija
(Molukai)
Kalba (-os) alunių, indoneziečių
Religijos krikščionybė
Giminingos etninės grupės vemaliai, amboniečiai, rotiečiai ir kt.
Vikiteka: Aluniai

Aluniai (alune, sapalewa) – Pietryčių Azijos tauta, gyvenanti Indonezijoje, Seramo salos vakaruose (Molukai). Populiacija – apie 17 tūkst. žmonių.[1] Alunių kalba priklauso Vidurio Molukų kalbų šakai (austronezinės kalbos). XX a. vid. atversti į krikščionybę (reformatai), išlikę senųjų papročių. Priklauso Ambono–Timoro tautų grupei.

Aluniai artimi vemaliams, su kuriais sudarė tarpgentinę juodųjų patasivų sąjungą.

Verčiasi daugiausia tropine žemdirbyste (ryžiai, šakniagumbiai), įvaldę audimo amatą. Giminės patrilinijinės. Buvo paplitusios santuokos tarp pusbrolių ir pusseserių, apsikeitimas seserimis. Iki XX a. 3-ojo dešimtmečio praktikavo galvų medžioklę.[2] Iš alunių ir vemalių užrašytas Hainuvelės mitas apie merginą, kuriančią gerybes defekacijos būdu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. alp Duomenys apie kodu „alp“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  2. Алуне,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.