Algis Uzdila

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Algis Uzdila (g. 1937 m. balandžio 25 d. Kreivėnų k., Lenkijoje) – mokytojas ir poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo ūkininko šeimoje. Baigęs Suvalkų bendrojo lavinimo licėjų studijavo Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Seinų ir Punsko licėjuose, kurį laiką – Punsko licėjaus direktorius. Trisdešimt metų vadovavo Punsko lietuvių kultūros namų „Jotvos“. šokių ansambliui. Paskelbė straipsnių Lenkijos lietuvių dvisavaitiniame žurnale „Aušra“, apie trisdešimt metų buvo jos korektoriumi. Sudarė penkis lietuvių kalbos vadovėlius pagrindinei mokyklai. Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys (2015 m.).

A. Uzdila siekė reformuoti lietuvių kalbos rašybą ir atsisakyti „kepurėlių“ virš raidžių č, š, ž, taip pat nosinių ir kitų diakritinių ženklų. Vietoj to siūlė plačiau naudoti raidę h – taip lietuviams supaprastėtų naudojimasis kompiuteriu.[2] Kartu mokytojas diegė naujadarus: pvz., vietoj kompiuterijoje naudojamo anglizmo „skaneris“ rekomendavo vartoti lietuvišką „skleislis“ ir t. t.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Garšva. Algis Uzdila. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  2. „Interviu su Algiu Uzdila“. Suarchyvuotas originalas 2008-04-07. Nuoroda tikrinta 2016-05-30.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]