Aleksandras Adomas Bžostovskis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Aleksandras Adomas Bžostovskis | |
|---|---|
| Bžostovskiai | |
| |
| Herbas "Strzemię" | |
| Mirė | 1820 m. |
| Tėvas | Adomas Bžostovskis |
| Motina | Ganevera Oginskaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Ana Vodzinskaitė |
| Vaikai | Aleksandra, Mykolas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 | |
Aleksandras Adomas Bžostovskis (XVIII a. 5 deš. – 1820 m.) – LDK valstybinis veikėjas, Lenkijos bajoras, Prūsijos grafas, Valkavisko (1779) ir Palenkės Sokoluvo (1783) seniūnas, Varšuvos kaštelionas (nuo 1791). ATR seimo deputatas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Lietuvos bajorų Bžostovskių giminės atstovas, herbo „Stremia“ savininkas. Polocko kašteliono Adomo Bžostovskio (1722–1790) ir Ganeveros Ogiskaitės vyresnysis sūnus.
Iš savo tėvo gavo valdyti Molodkovo dvarą Kremeneco paviete, o iš motinos paveldėjo Belozirką.
1790 metais, po savo tėvo Adomo Bžostovskio mirties, Aleksandras paveldėjo Čarnožilų dvarą, kur ir persikėlė.
1776 metais buvo išrinktas pasiuntiniu (deputatu) nuo Valkavisko pavieto į ATR seimą. 1779–1782 metais užėmė Valkavisko seniūno pareigybę, nuo 1783 metų – Palenkės Sokoluvo seniūnas.
1790 metais Aleksandras Bžostovskis buvo išrinktas pasiuntiniu nuo Veliuno žemės į Ketverių metų seimą (1788–1792). Būdamas 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos šalininku, tų pačių metų balandžio 20 d. gavo Varšuvos kašteliono pareigybę.
Švento Stanislovo (1782) ir Baltojo erelio (1791) ordinų kavalierius. 1798 metais Aleksandras Bžostovskis gavo Prūsijos karalystės grafo titulą. Jis išvažiavo į Prancūziją, kur ir mirė.
Šeima ir vaikai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žmona – Ana Marija Vodzinskaitė, nuo santuokos su kuria turėjo dukterį Aleksandrą (Mykolo Sveikovskio žmona) ir sūnų Mykolą.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Hanna Waniczkówna: Brzostowski Aleksander. W: Polski Słownik Biograficzny. T. 3. Warszawa – Kraków – Łódź – Poznań – Wilno – Zakopane: Polska Akademia Umiejętności , 1937, s. 47.