Pereiti prie turinio

Iravadis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Ajejarvadis)
Iravadis
Iravadis ties Baganu
Iravadis ties Baganu
Ilgis 2150[1] km
Baseino plotas 411 000 km²
Ištakos Kačinų valstija (Mali ir Nmai santaka)
Žiotys Andamanų jūra
Šalys Mianmaro vėliava Mianmaras
Vikiteka Iravadis

Iravadis (mjan. ဧရာဝတီမြစ်  = erawa.ti mrac) – viena didžiausių Azijos upių, tekanti per Mianmarą. Tai ilgiausia šalies upė (2170 km) ir svarbiausias vandens kelias. Upė prasideda pietrytinėse Himalajų pašlaitėse, Kačinų valstijoje, susiliejus Mali ir Nmai upėms. Šios upės prasideda kalnuotame krašte ties Mianmaro ir Tibeto siena.

Iravadis teka per visą Mianmarą, iš šiaurės į pietus, dalydamas šalį pusiau. Aukštupys teka per kalnus giliais tarpekliais; slenkstėtas. Vidurupis ir žemupys teka aliuvine Iravadžio lyguma. Joje susitelkę dauguma Mianmaro gyventojų. Prieš įtekėdamas į Andamanų jūrą, ties Jangono miestu, Iravadis sudaro devynšakę deltą.

Didžiausi intakai – Čindvinas, Mu (kairieji), Šveli (dešinysis).

Upės vandens režimas musonininis (patvinsta vasarą). Žemupyje vandens lygio svyravimo amplitudė 10–11 m, vidurupyje (ties Mandalajumi) – iki 25 metrų. Deltoje vandens lygis svyruoja dėl jūros potvynių ir atoslūgių. Laivuojama 1100 km, per poplūdžius 1440 kilometrų.[2] Vanduo naudojamas drėkinimui, aukštupyje – miško plukdymui.[3]

Didžiausi miestai prie Iravadžio: Mjičina, Mandalajus, Sagainas, Magvė, Pjajus, Henzada, Rangūnas.

Iravadžio upė Mianmaro žemėlapyje

Britų kolonijiniais laikais, kada nebuvo traukinių ir automobilių, upė, Mianmare buvo žinoma, kaip „kelias į Mandalajų“. Iki 1998 m. vienintelis per Iravadžio upę ėjęs tiltas buvo Invos tiltas, pastatytas Sagaino provincijoje 1934 m. Vėliau (XX a. pab.–XXI a. pr.) per upę pastatyta daug naujų tiltų.

  1. su Nmai ištakomis. Nuo Nmai ir Mali santakos – 1600 km
  2. Rimantas KrupickasIrravaddi. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
  3. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 170