Afirmacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Afirmacija (lot. affirmatio) – teigimas, teiginys (antonimas lot. negationegacija).

Politologijoje, sociologijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Terminas afirmacija gali būti suprantamas kaip prisitaikymas prie esamos visuomeninės santvarkos, jos toleravimas, paklusimas dominuojančiai daugumai (Mainstream) (žr. konformizmas, oportunizmas). Termino priešingybė - opozicija, maištas, subversija.

Religijoje (ritualuose), teisėje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afirmacija suprantama kaip viešas įsipareigojimas, pasižadėjimas.

Afirmacijų atsiradimo laikas tiksliai nežinomas. Pozityvių bei religinių saviįtaigos frazių kartojimas yra toks pat senas kaip ir pati religija. Teigiamo pobūdžio, žodžių prasmę sustiprinantis teiginys, kuris yra kartojamas (recituojamas), suvokiamas kaip laisvai pasirinkta saviįtaigos rūšis.

Formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sakytinė forma[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krikščionys besimelsdami suneria rankas

Tai gali būti mantros, išsipildančio pranašavimo (self - fulfilling prophecy) arba postulato forma.

Kiekviena religija turi savas afirmacijas, net jei jos tiesiogiai taip nevadinamos. Tikintieji giliau suvokia religinių sąvokų prasmę bei gali padidinti jų poveikį, kartodami tam tikrus žodžius ir kurdami tam tikrus vaizdinius, taip sau įtaigaudami.

Kartojami dievybių vardai (Krišna, Jėzus Kristus), šventųjų (Juozapas, Marija, Kazimieras), angelų (Gabrielius, Mykolas) gali būti šaukiamasi pagalbos, užtarimo arba tiesiog šiaip, siekiant nusiraminti, medituoti, kontempliuoti.

Nepriklausomai nuo atskirų religijų afirmacija yra universalus įtakos sau ir vienas savęs valdymo (technikos) instrumentų. Jis nebūtinai sietinas tik su religija, gydymu (psichoterapija) ar tam tikra ideologija.

Rašytinė forma, garso įrašai, TV[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afirmacijos galimos ir kitomis formomis – frazės keliolika minučių rašomos popieriaus lape, įrašoma į magnetofono juostelę (įkalbant pačiam sau arba paprašius žmogaus, kurio balsas atrodo maloniausias) ir klausomasi tyloje arba kartojant (mintyse ar balsu) kartu su diktoriumi. Radijo laidos tam tikra prasme gali tapti afirmacijų šaltiniu. Ypač jeigu kalbama, suvokiant sugestijos veikimo principus.

Televizijos transliacijos naudotos kaip hipnozės (ipso facto ir įtaigos) priemonė (Kašpirovskis etc.). Tačiau tokia terapijos forma yra iki šiol ginčytina kaip masinės psichoterapijos metodas, nes asmenų kontingento atrinkimas tam tikrai terapijai yra reglamentuojamas (profesinės etikos, moralės normomis).

Giesmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krišnaitai nevengia medituoti ir gatvėje, grodami būgnais

Afirmacijos, lydimos tam tikros melodijos, ritmo, yra veiksmingesnės. Neveltui visos didžiosios religijos be žodinės maldos formos praktikuoja ir įvairias giesmes. Induistai siūlo kasdien giedoti Dievo vardą (Om Namah Šivaja). Krikščionys kartoja šventųjų vardus ir jų epitetus (giedodami litanijas, psalmes ir jų atliepus), ekumeninio judėjimo atstovai – meditacines Taize giesmes.

Teigiama, kad Dievo vardo kartojimas turi sukelti dieviškosios būtybės, šventumo pojūtį ir skatinti teigiamas emocijas. Nuolatinis kartojimas turi būti toks įprastas, dažnai praktikuojamas ir savas, kad vos prisiminus ir ištarus tam tikrą vardą, kiltų teigiamos mintys, gera savijauta ir pakili nuotaika.

Paskirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veiksmingai praktikuojamos afirmacijos neatskiriamos nuo dvasinio (vienuolių, šventikų) gyvenimo. Jos sąlygoja dvasinę, emocinę pusiausvyrą, skatina jos atkūrimą, esant išbalansavimui. Žmogaus pasąmonė nepriima neiginių. Teiginiai su žodžiais „ne, joks“, priešdėliais „ne“ gali sąlygoti priešingą rezultatą. Afirmacijos formuluojamos teigiama forma ir esamuoju laiku ("aš pasitikiu, aš galiu, moku, pasiekiu).

Veiksmingumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trumpas recitacijas (pakartojimus) lengviau įsiminti, jos ilgiau išlieka atmintyje. Aiškiai ir tiksliai suformuluoti teiginiai paprastai veiksmingesni negu abstrakčios ir neaiškios tezės, kurių prasmė sunkiai suvokiama, įsivaizduojama ar netgi sukelia neigiamų emocijų, prisiminimų.

Žodžiai, kurie yra artimesni individuliai, tokie, kurie yra vartojami dažniau negu kiti (tarptautiniai, žodžiai užsienio kalba) pasąmonėje suprantami paprasčiau, priimami lengviau, be jokių pastangų, nes jie atpažįstami kaip „savi“. Todėl visada geriau veiks afirmacijos būtent gimtąja kalba, išreikštos „savos“ religijos ar įprastos kalbos terminais, visiškai suvokiant sakomų žodžių prasmę ir gebant ryškiai įsivaizduoti.

Periodiškas kartojimas (kelis kartus per dieną bent kelių valandų intervalu), praktikuojamas kelias savaites, bus veiksmingesnis nei pavieniai saviįtaigos bandymai. Žodinė forma (tarimas balsu) – efektyvesnė afirmacijos forma nei recitavimas mintyse, o muzikinė forma paveiks geriau nei monotoniškas sugestijavimas. Be to atsipalaidavusio žmogaus saviįtaigos pratimai gali greičiau duoti rezultatų esant kiek įmanoma gilesniam atsipalaidavimui (relaksacija). Streso, susijaudinimo būsenoje afirmacijomis pasiekti norimų rezultatų iš esmės neįmanoma. Be to pažymėtina, kad emociškai „spalvingos“ afirmacijos veikia geriau nei monotoniškai kartojamos frazės.

Priešingai nei mantros, Islame žinomos universalios ir bendrai formuluojamos afirmacijos, nukreiptos į savąjį „aš“ (pavyzdžiui, „La illa ha ill Allahu“ – „Nėra jokio kito Dievo, išskyrus Alachą“). Jos kartojamos ne bendroje maldoje kartu su kitais, o pavieniui, tyloje, kartais šnabždant, jei siekiama asmeninio gyvenimo situacijos pagerėjimo.

Keletas mantrų kaip indiškoji Lokah smastah sukhino bavantu („Tegu visos būtybės patiria laimę ir harmoniją“) semantiniu požiūriu žymi skiriamąją ribą tarp mantrų ir afirmacijų.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jūsų pasąmonės galia. Joseph Murphy, Alma littera, Vilnius.