Pereiti prie turinio

Spektrinė klasifikacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Šviesio klasė)
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Spektrinė klasifikacija astronomijoje – žvaigždžių skirstymas į grupes pagal spektruose stebimų cheminių elementų ir jų junginių sugerties linijų ar juostų gylius ir pločius.[1] Iš jų galima nustatyti žvaigždės spektrinę klasę (temperatūrą), šviesio klasę (spindulį) ir metalingumą (sunkesnių nei vandenilis ir helis elementų kiekį). Dažniausiai naudojamos dvi žvaigždžių spektrinės klasifikacijos: Harvardo ir MK sistemos. Pirmoji yra vienmatė (klasifikuoja žvaigždes tik pagal temperatūrą), antroji – dvimatė (klasifikuoja pagal temperatūrą ir absoliutųjį spindesį).

Harvardo spektrinė klasifikacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vadinamoji Harvardo spektrinė klasifikacija (vienmatė) skirsto žvaigždes į spektrines klases (O-B-A-F-G-K-M) tik pagal temperatūrą. O žvaigždės atitinka 60000K temperatūrą, M – 2000K. Harvardo klasifikacijos schemą (JAV observatorija) apie 1900 metus sukūrė ir išvystė Anė Kenon ir Edvardas Pikeringas. Kiekvienos spektrinės klasės viduje išskiriami poklasiai, numeruojami nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi objektai). Saulė yra klasifikuojama kaip G2 žvaigždė.

Klasė Temperatūra Spalva Masė Spindulys Šviesis Vandenilio linijos
O 30 000 – 60 000 K Melsva („Melsva“) 60 15 1 400 000 Silpnos
B 10 000 – 30 000 K Melsvai balta („melsvai balta“) 18 7 20 000 Vidutinės
A 7 500 – 10 000 K Balta melsvu atspalviu („balta“) 3,1 2,1 80 Stiprios
F 6 000 – 7 500 K Balta („gelsvai balta“) 1,7 1,3 6 Vidutinės
G 5 000 – 6 000 K Šviesiai geltona („geltona“) 1,1 1,1 1,2 Stiprios
K 3 500 – 5 000 K Šviesiai oranžinė („oranžinė“) 0,8 0,9 0,4 Labai silpnos
M 2 000 – 3 500 K Rausvai oranžinė („raudona“) 0,3 0,4 0,04 Labai silpnos

Norint lengviau atsiminti raidžių seką yra sugalvotos įvairios mnemoninės schemos. Pvz., angliškai – „Oh Be A Fine Girl, Kiss Me“, lietuviškai – „O Baby, Ar Fizikai Gali Krokodilus Mylėti“.[reikalingas šaltinis]

Paveikslėlis, vaizduojantis Harvardo pagrindinės sekos žvaigždžių spektrinę klasifikaciją

Tokio, atrodytų, netvarkingo raidžių išrikiavimo priežastis yra istorinė. Kuomet mokslininkai pradėjo klasifikuoti žvaigždes, jie pastebėjo, kad žvaigždės turi skirtingo stiprumo vandenilio linijas. Todėl jos buvo suskirstytos pagal vandenilio Balmerio serijos linijas nuo A (stipriausios) iki Q (silpniausios). Tik gerokai vėliau pradėtos naudoti kitų elementų linijos (H ir K Ca, Na D, He). Po to buvo pastebėta, kad kai kurios klasės dubliuojasi ir jos buvo išmestos. Ir tik dar vėliau buvo aptikta, kad vandenilio linijų stiprumas priklauso nuo temperatūros.

O, B ir A spektrinio tipo žvaigždės dar kartais vadinamos „ankstyvosiomis žvaigždėmis“, o G, K ir M „vėlyvosiomis žvaigždėmis“. Toks supratimas yra atėjęs iš XX amžiaus pradžios, kuomet klaidingai buvo manoma, kad žvaigždės pradeda savo evoliuciją nuo karštų būsenų (ankstyvo tipo) ir vėliau palaipsniui aušta, evoliucionuodamos į „vėlyvo tipo“ žvaigždes.

Jorko spektrinė klasifikacija – MKK sistema – MK sistema

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1943 m. Viljamas Morganas, Filipas Kynanas ir Edita Kelman iš Jorko observatorijos (JAV) sudarė Saulės cheminės sudėties žvaigždžių klasifikacijos pagal spektrinių linijų intensyvumus ir pločius sistemą. Joje žvaigždei be spektrinės klasės dar priskiriama šviesio klasė (dvimatė klasifikacija). Jei spektrinė klasė charakterizuoja žvaigždės temperatūrą, tai šviesio klasė charakterizuoja žvaigždės spindulį. Pradžioje ši klasifikacijos sistema buvo vadinama MKK sistema, bet 1953 m. patikslinus klasifikacijos kriterijus, ją pradėta vadinti MK sistema (pagal Morgano ir Kynano pavardes).

Yra išskiriamos tokios šviesio klasės:

Saulė yra pagrindinės sekos (V) žvaigždė.

Spektriniai pekuliarumai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šalia įprastinės spektrinės ir šviesio klasės astronomai dar naudoja papildomus simbolius.

Simbolis Reikšmė
: Neaiški spektrinė klasė
Spektre yra neaprašytų pekuliarumų
! Ypatingi pekuliarumai
comp Sudėtinis spektras
e Emisijos linijos
[e] „Draustinės“ emisijos linijos
er „Apverstas“ emisijos linijos centras – emisija silpnesnė, nei sparnuose
ep Emisijos linijos su pekuliarumais
eq Emisijos linijos su P-Cygni tipo profiliu
ev kintama emisija
f NIII ir HeII emisija
(f) Silpnos He emisijos linijos
((f)) Nėra He emisijos
He wk Silpnos He linijos
k Spektrai su tarpžvaigždinės sugerties linijomis
m Stiprios metalų linijos
n Išplitusi sugerties linija (dėl greito sukimosi)
nn Labai išplitusi sugerties linija dėl labai greito sukimosi
neb Žvaigždės spektre yra ūko linijų
p Pekuliarus spektras, stiprios metalų linijos
pq Pekuliarus spektras, panašus į novos
q Stebimi raudonieji ir mėlynieji linijų poslinkiai
s Siauros sugerties linijos
ss Labai siauros linijos
sh Žvaigždė su apvalkalu
v Kintamoji žvaigždė (taip pat „var“)
w Silpnos linijos (taip pat „wl“ ir "wk)
d Del A ir F milžinės su silpnomis Ca H ir K linijomis, kaip Delta Delphini žvaigždėje
d Sct A ir F žvaigždės su spektrais, panašiais į trumpo periodo kintamąją Delta Scuti
Simbolis Turi stipresnes cheminių elementų linijas
Si Stiprios silicio linijos
Ba Stiprios bario linijos
Cr Stiprios chromo linijos
Eu Stiprios europio linijos
He Stiprios helio linijos
Hg Stiprios gyvsidabrio linijos
Ca Stiprios kalcio linijos
Mn Stiprios mangano linijos
Sr Stiprios stroncio linijos
  1. Spektrinė klasifikacija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 356 psl.