Širdies laidžioji sistema

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Širdies laidžiosios sistemos sandara: 1) Sinusinis mazgas 2) Atrioventrikulinis mazgas 3) Hiso pluoštas 4) Kairioji kojytė 5) Priekinis pluoštelis 6) Užpakalinis pluoštelis 7) Kairysis skilvelis 8) Tarpskilvelinė pertvara 9) Dešinysis skilvelis 10) Dešinioji kojytė

Širdies laidžioji sistema – specializuota širdies struktūra, sudaryta iš specifinių miokardo skaidulų. Šios skaidulos sudaro mazgus, juose generuojami elektriniai impulsai ir pluoštus, kuriais šie elektriniai impulsai plinta. Visos sistemos tikslas – stimuliuoti miokardą (širdies raumenį), kad šis susitrauktų.

Anatomija[taisyti | redaguoti kodą]

  • Sinusinis mazgas – lokalizuojasi dešiniojo prieširdžio priekinėje sienoje, ties viršutinės tuščiosios venos įtekėjimo anga. Mazgas yra ovalo formos apie 10-20 mm ilgio ir 6-8 mm pločio. Sinusiniame mazge yra P ląstelių, kurios savaime generuoja elektrinius impulsus. Šie impulsai plinta prieširdžiais ir sukelia jų susitraukimą.
  • Atrioventrikulinis mazgas – lokalizuojasi dešinėje apatinėje užpakalinėje tarpprieširdinės pertvaros dalyje, virš triburio voštuvo pertvarinės burės. Maži skaidulų pluošteliai, jungia šį mazgą su sinusiniu mazgu. Atrioventrikulinio mazgo funkcija užlaikyti elektrinį imulsą plintantį iš sinusinio mazgo, tam kad skilveliai susitrauktų vėliau negu prieširdžiai.
  • Hiso pluoštas leidžiasi nuo atrioventrikulinio mazgo priekine tarpskilvelinės pertvaros puse žemyn. Hiso pluoštas dalijasi į dešiniąją ir kairiąją kojytes, kurios šakojasi ir pasibaigia Purkinje skaidulomis skilvelių miokardo subendokardiniame sluoksnyje. Šios skaidulos sąveikauja su skilvelių miokardu ir perduodamos jam impulsą jį sužadina.

Fiziologija[taisyti | redaguoti kodą]

Širdies laidžiosios sistemos ląstelės, turi unikalią savybę, savaime generuoja elektrinius impulsus. Elektriniai impulsai pirmiausia atsiranda sinusinio mazgo P ląstelėse iš kur laidžiąja sistema išplinta po visa miokardą ir sukelia prieširdžių, vėliau skilvelių susitraukimą.

Veikimo potencialo susidarymas sinusinio mazgo P ląstelėse
  • Spontaninis elektrinis aktyvumas sinusinio mazgo ląstelėse atsiranda dėl savaiminės membranos depoliarizacijos, kurią sukelia natrio jonų srautas į ląstelę diastolės metu – 4 fazė, dar vadinama spontaninė diastolinė depoliarizacija. Na+ jonai juda į ląstelės vidų veikiant elektrocheminiam gradientui, o sinusinio mazgo P ląstelės pasižymi nuolatiniu pralaidumu Na+ jonams. Pamažu depoliarizuojantis membranai aktyvinami elektriniai Ca2+ jonų kanalai. Pirmiausia atsidaro trumpai veikiantys kalcio kanalai (Ca-T), pro kuriuos į ląstelės vidų plūsta Ca2+ jonai, kurie depoliarizuoja membraną iki slekstinio potencialo.
  • Pasiekus slenkstinį potencialą aktyvinami ilgai veikiantys kalcio kanalai (Ca-L), depoliarizacija spartėja ir pasiekia maksimalias reikšmes – fazė 0. Susidaręs veikimo potencilas plinta į kitas ląsteles.
  • 3 fazės metu didėja sinusinio mazgo P ląstelėių membranos laidumas kalio jonas. K+ jonų srovė sukelia membranos repoliarizacija, kurios pabaigoje laidumas K+ pradeda mažėti. Ir ciklas vėl kartojasi iš pradžių.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • David Mohrman, Lois Heller Cardiovascular Physiology, Seventh Edition (LANGE Physiology Series), Publisher: McGraw-Hill Professional; ISBN:0071701206; ISBN13: