Šiakuhačis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Šiakuhačis

Šiakuhačis (jap. 尺八) – tradicinis japonų medinis pučiamasis muzikos instrumentas (fleita). Paprastai gaminamas iš bambuko, nors dabar gaminamas ir iš plastiko bei medienos.

Dabar egzistuoja apie 20 skirtingų tipų šiakuhačių. Standartinis instrumento ilgis – 54,5 cm. Tai atitinka 1,8 japoniškos pėdos (būtent tuo to kilo instrumento pavadinimas: šiaku – „pėda“, hati – „aštuoni“). Turi 4 skylutes priešakinėje ir vieną užpakalinėje vamzdelio dalyje. Garsas specifinis, unikalus, švelnus, mistiškas.

Komuso praktika
Šiakuhačio melodija

Bambukinė fleita iš Kinijos į Japoniją pateko VI a. Tačiau dabartinis šiakuhačis gerokai skiriasi nuo kinų siao. Viduramžiais šias fleitas naudojo Dzen budizmo Fuke mokyklai priklausę mokiniai – jie šiakuhačiu atlikdavo komuso praktiką (ant galvos užsidėdavo specialius krepšius ir eidavo grodami). Kitos Dzen mokyklos taip pat taikydavo meditaciją grojant šiakuhačiu, kuri bendrai vadinasi suidzenu. Pasaulietinėje muzikoje išskiriami trys grojimo šiakuhačiu žanrai: honkjoku (solinis), sankjoku (antsamblis kartu su koto ir šamisenu) bei šinkjoku (šiuolaikinės kompozicijos).

Sintezuotos šiakuhačio melodijos plačiai naudojamos įvairių Vakarų atlikėjų.

Panašūs instrumentai[taisyti | redaguoti kodą]