Durbės mūšis

Durbės mūšis
Kryžiuočių ordino valstybės 1260 m.
Data 1260 m. liepos 13 d. Vieta kuršių žemėje, prie Durbės ežero (dab. Durbės savivaldybė, Latvija) Rezultatas kuršiai ir estai sumušė kryžiuočius
Konflikto šalys
Žemaičiai	Livonijos ordinas
Pajėgos
Apie 4000	Apie 8000 190 riterių
Nuostoliai
	Livonijos žemės magistras Burkhardas fon Hornhauzenas Prūsijos žemės maršalas Heinrichas Botelis 150 riterių

Durbės pilies griuvėsiai

Livonijos ordino mūšiai

Lietuvos Seimo pirmininkė Irena Degutienė ir Latvijos Saeimos pirmininkas Gundars Daudze per Durbės mūšio 750 metų jubiliejaus minėjimą

Istorija, priežastys, pasekmės

Esame laisvi ir tokiais norime būti ir valdymą kokį norime tokį pasirenkame; o jei kas išdrįs mūsų kalbą, mūsų įstatymus ir papročius išplėšti ir mus vergais savo padaryti, tai tą mes pirmiau, kaip tikri skitų, sarmatų (herulių) palikuonys, savo kantrybe įveiksime ir suveržę jį patį grandinėmis, po kojomis paminsime arba pelenuose tėvynės užsirausime. Simonas Daukantas

Vietoj įžangos

      1260 m. liepos 13 d. prie Durbės ežero (dab. Latvija) žemaičių laimėta pergalė prieš Vokiečių ordiną – vienas svarbiausių įvykių Lietuvos istorijoje. Savo reikšme ir mastais ji nusileidžia nebent tik Žalgiriui, o kai kuriais atžvilgiais yra net įstabesnė – juk prie Durbės žemaičiai sugebėjo sutriuškinti jungtines ir gerokai gausesnes Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, talkinami tik mūšio metu į jų pusę perėjusių kuršių. Žemaičių drąsa ir dvasios stiprybė tapo pavyzdžiu visoms Pabaltijo gentims, pradedant prūsais, baigiant Saremos estais. Tai, kad kuršių teritorija nuo Palangos iki Rietavo ir Skuodo šiandien priklauso Lietuvai, taip pat yra tiesioginė šio mūšio pasekmė. Apskritai Durbės mūšis tapo įvykiu, tam tikra linkme pakreipusiu viso Pabaltijo istoriją.

      Istoriografijoje Durbės mūšio reikšmė suvokta jau seniai. Jis išsamiai nagrinėjamas tiek Pabaltijo kryžiaus karų, tiek Mindaugo epochos kontekste. Zenonas Ivinskis yra paskyręs Durbės mūšiui ir specialią studiją[1]. Vis dėlto vėlesni tyrinėjimai leido patikslinti ir net naujai interpretuoti kai kuriuos su šiuo mūšiu susijusius klausimus. Artėjantis 750 metų Durbės mūšio jubiliejus yra gera proga pateikti naują apibendrintą šios didžiosios žemaičių pergalės vaizdą.

Vokiečių ordinas Pabaltijyje ir jo karai su Lietuva

      Iki XIII a. vidurio Vokiečių ordino ekspansija Pabaltijyje buvo veržli ir nesulaikoma. 1230 m. įsikūręs Kulmo žemėje prie Vyslos ir iš ten pradėjęs sėkmingą Prūsijos nukariavimą, 1237 m. jis prisijungė Šiaulių mūšyje sutriuškintą Kalavijuočių ordiną ir tokiu būdu įgijo valdų Livonijoje (lyvių žemes, Latgalą ir pietinę Estiją). Po Šiaulių mūšio 1236 m. Kuršas buvo patekęs į Lietuvos įtaką, bet 1244–1245 m. Ordinas užkariavo šiaurės Kuršą – čia buvo pastatyta Kuldygos pilis, užimta Embutė. Mindaugas nesėkmingai bandė ginti Lietuvos įtakoje buvusias kuršių žemes. Jis puolė Embutę, bet nepastebėjo miške pasislėpusio Kuldygos komtūro atvesto kryžiuočių būrio, o šis, palaukęs, kol lietuviai nulips nuo žirgų, norėdami pradėti šturmą, užpuolė juos ir sutriuškino[2]. Po metų surengtas lietuvių žygis dėl vadovybės neapdairumo taip pat baigėsi pralaimėjimu[3].

      Apie 1245–1246 m. Livonijos magistras surengė žygį ir į pačią Lietuvą[4]. Tuo metu kilo konfliktas tarp Mindaugo sesers vyro Lengvenio[5] ir trijų brolių – Tuskio, Milgerino ir Ginteikio: šie jį pagrobė ir perdavė kryžiuočiams.[6] Ordinas, pasinaudodamas susidariusiomis aplinkybėmis, užpuolė Lengvenio tėvoniją – kaip manoma, Linkmenų pilį[7], stovėjusią Ginučių piliakalnyje[8] – ir nužudė jo brolį[9]. Išpirktas iš nelaisvės, Lengvenis apie 1247 m. atsikeršijo sėkmingu žygiu į Cėsių apylinkes, kur sumušė jų komtūrą (žuvo pats komtūras ir 9 broliai)[10]. Tačiau netrukus Ordino ekspansijai atsivėrė naujos galimybės: Lietuvoje pratrūko vidaus karas.

Vidaus karas Lietuvoje ir jo kaina

      1248 m. pabaigoje Mindaugas pasiuntė savo brolėnus Tautvilą ir Gedvydą, o taip pat jų motinos brolį žemaičių kunigaikštį Vykintą į žygį prieš Smolenską.[11] Tačiau perėję Smolensko kunigaikštystės teritoriją, jie įsiveržė į Maskvos kunigaikštystę ir prie Protvos upės nukovė jos kunigaikštį Michailą Jaroslavičių Narsųjį. Pastarojo broliai ėmė persekioti lietuvių kariuomenę ir netrukus sumušė ją prie Zubcovo[12], Tverės kunigaikštystės teritorijoje. Išsigandęs Mindaugo bausmės, Tautvilas kartu su broliu ir dėde pabėgo pas savo svainį Haličo kunigaikštį Danilą ir ėmė skųstis, kad Mindaugas nori jį nužudyti.[13]

      Neaišku, kiek šie skundai atitiko realybę. Mindaugas galėjo supykti ant sūnėnų už pralaimėjimą arba už patį konfliktą su Jaroslavičiais, antra vertus, neatmestina, kad Tautvilas šiek tiek sutirštino spalvas, norėdamas turėti dingstį nuversti dėdę.

      Remdamasis tikra ar menama skriauda, jis subūrė prieš Mindaugą galingą koaliciją. Be Haličo-Volynės kunigaikščių Tautvilą parėmė Vokiečių ordino Livonijos šaka, jotvingiai ir didelė dalis žemaičių[14] – pirmiausia jų dėdė Vykintas ir kunigaikščiai Bulioniai[15], kurie turėjo savų sąskaitų su Mindaugu (pastarasis buvo atėmęs žmoną iš Vismanto Bulionio[16]). 1250 m. Tautvilas su jungtine savo rėmėjų kariuomene puolė Mindaugo valdas, vėliau Rygoje priėmė krikštą. Tačiau Mindaugui pavyko persivilioti į savo pusę Livonijos krašto magistrą Andrių Štirlandą. 1251 m. pavasarį Andrius Štirlandas pakrikštijo Mindaugą ir išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas įsitvirtino Žemaitijoje, Vykinto pilyje Tvirimante (Твиреметь), kuri kol kas nėra patikimai lokalizuota, ir iš čia tęsė kovą su žemaičių bei haličėnų pagalba.[17] Tuo tarpu 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paskelbė Lietuvą šv. Petro sosto nuosavybe bei pavedė Kulmo vyskupui karūnuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi.[18]

      Tačiau Mindaugo karūnacija užtruko. Dalis Vokiečių ordino narių buvo nepatenkinti Andriaus Štirlando politika – buvo skleidžiami gandai, kad Mindaugas jį papirko.[19] Matyt, norėdamas išsiaiškinti padėtį, Vokiečių ordino didysis magistras 1252 m. pirmojoje pusėje atsiuntė į Livoniją savo vietininką Eberhardą Zeiną – Livonijos eiliuotoji kronika vadina jį krašto magistru[20], bet tai klaida, nes Ordino aktai jį įvardija būtent kaip „didžiojo magistro vietininką“.[21] Eberhardas Zeinas, matyt, tik perėmė Andriaus Štirlando įgaliojimus, nušalinęs jį nuo pareigų.

      Vis dėlto sąjungos su Mindaugu Eberhardas Zeinas neatsisakė. Netrukus po atvykimo į Livoniją jis surengė žygį į Žemaitiją[22] – neabejotinai prieš Mindaugo priešininkus, o dar po kelių mėnesių, 1252 m. vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje pastatė pirmąją medinę Klaipėdos pilį Danės žiotyse. [23]

      Klaipėdą nedelsdami apsiautė sembai ir lietuviai – 1253 m. vasario 8 d. akte, nustatančiame kuriamo Klaipėdos miesto ribas, minima „sembų ir lietuvių pilis“ ar įtvirtinta stovykla, kuri, be abejonės, buvo pastatyta apgulos metu.[24] Sembų žygį prieš naujai pastatytą Klaipėdos pilį mini ir Livonijos eiliuotoji kronika[25], nors neatmestina, kad joje į vieną suplakti du žygiai, iš kurių pirmasis vyko 1252 m., o antrasis – 1253 m. (aprašyme teigiama, kad sembų puolimo metu naujai paskirtas Livonijos magistras Anonas Zangerhauzenas kaip tik atvyko į Rygą, o tai įvyko 1253 m. rudenį[26]). Kaip bebūtų, sembams ir lietuviams, kurie neabejotinai buvo žemaičiai, kryžiuočių bazės sunaikinti nepavyko, ir tai privertė Pietų Kuršą paklusti Vokiečių ordinui. 1253 m. balandžio 4 d. Kuršo vyskupas ir Vokiečių ordino atstovai sudarė ir patvirtino Kuršo dalybų aktus, o Klaipėdoje netrukus buvo pradėta statyti nauja mūrinė pilis. Jos komtūru buvo paskirtas Bernardas Harenas, anksčiau buvęs Kuldygos komtūru.[27]

      Prie Klaipėdos patirta nesėkmė, atrodo, turėjo įtakos ir žemaičių veiksmams. 1252 m. pabaigoje ar 1253 m. pradžioje jie kartu su jotvingiais pripažino Mindaugo valdžią ir nutraukė paramą Tautvilui – tiesa, Hipatijaus metraštis teigia, kad Mindaugas juos papirko[28]). Kaip bebūtų, Tautvilas kartu su broliu Gedvydu ir šalininkų likučiais iš Žemaitijos bei Jotvos vėl pabėgo į Haličą pas savo svainį Danilą.[29] Vykintas greičiausiai mirė, nes šaltiniuose jis daugiau nebeminimas.

      Tokiomis aplinkybėmis Mindaugas pabandė užbaigti vidaus karą. Jis pasiūlė Haličo kunigaikščiui Danilui sudaryti taiką, bet šis nesutiko.[30] Tai buvo grėsmingas priešininkas, 1252 m. bent tris kartus puolęs Lietuvos valdomą Juodąją Rusią ir užėmęs Gardiną[31], todėl Mindaugui rūpėjo išlaikyti sąjungą su Ordinu. Ordinas iš šios sąjungos taip pat tikėjosi naudos. Taigi 1253 m. liepą Andrius Štirlandas organizavo Mindaugo karūnaciją, o Mindaugas atsidėkodamas užrašė kryžiuočiams didžiąją dalį žemaičių ir jotvingių žemių, o taip pat Nadruvą[32]. Dalis Žemaitijos (pusė Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių) taip pat buvo užrašyta paskirtajam Lietuvos vyskupui – Vokiečių ordino nariui Kristijonui[33].

      Lietuvos vidaus karas ir konfliktuojančių pusių sąjungos su Ordinu, matyt, demoralizavo ir kitas baltų gentis: 1249–1253 m. buvo nuslopintas pirmasis prūsų sukilimas, 1250 m. kapituliavo Žiemgala, o 1252–1253 m., kaip jau minėta, buvo užvaldytas anksčiau Lietuvos įtakoje buvęs pietų Kuršas. Taigi, sėkmingai naudodamasi Lietuvos kunigaikščių vidaus konfliktais, Vokiečių ordinas atsidūrė per žingsnį nuo galutinės pergalės Pabaltijyje, ir tikriausiai niekas neįsivaizdavo, kad jis čia ir sustos.

Almino fenomenas ir sembai

      Akmenėlis, apvertęs smagiai įsivažiavusį Vokiečių ordino politikos vežimą, be abejo, buvo žemaičiai – būtent jų sprendimas nepaklusti Mindaugo valiai ir nepasiduoti kryžiuočiams nulėmė tolesnius įvykius. Visgi, neatmestina, kad tam tikrą vaidmenį šioje dramoje suvaidino ir sembai.

      Pamėginkime įsivaizduoti politinę padėtį to meto Žemaitijoje. Pirmiausiai turime suprasti, kad Žemaitija nebuvo integralus, vieno valdovo valdomas politinis darinys. 1219 m. Lietuvos sutartyje su Haliču-Volyne įvardijami bent du žemaičių kunigaikščiai – Gerdvilas ir Vykintas. Be to, sutarties tekstas suponuoja, kad žemaitiškos buvo ir gausios kunigaikščių Ruškaičių bei Bulionių giminės[34] (tą patvirtintų ir anksčiau minėta Vismanto Bulionio žūtis prie Vykinto pilies). Mindaugo donaciniuose aktuose įvardijamos bent 6 žemaičių žemės (Raseiniai, Laukuva, Betygala, Ariogala, Karšuva, Kražiai[35]). Taigi struktūrine prasme Žemaitija buvo labai fragmentuota.

      Politine prasme ji taip pat negalėjo būti vieninga, o vidaus karas Lietuvoje žemaičius turėjo visiškai demoralizuoti. Tautvilo rėmėjai iki 1252 m. pabaigos diskreditavo save ir greičiausiai liko be lyderių. Mindaugo rėmėjai, 1252–1253 m. sandūroje įgiję kritinę persvarą, 1253 m. vasarą turėjo diskredituotis dar labiau, nes Mindaugas, užuot įvertinęs jų atsidavimą ir ėmęsis juos ginti, užleido Žemaitiją Ordinui.

      Paprastai tokioje situacijoje atsidūrusioms politinėms bendruomenėms nepavyksta išvengti vidinės sumaišties ir jos tampa lengvu užkariautojų grobiu. Kad taip neatsitiko Žemaitijai, yra bemaž stebuklas.

      Deja, šaltiniai neatskleidžia mums Žemaitijos atsparumo priežasčių. Eiliuotoji Livonijos kronika tepasako, kad čia gyveno „sumanus didvyris“ vardu Alminas ar Algminas (Aleman), kurį žemaičiai išsirinko savo vyresniuoju, ir kuris užsimojo atsikovoti Kuršą, kad įrodytų Mindaugui, jog kovojant prieš Ordiną, galima laimėti daugiau, negu jam nuolaidžiaujant.[36] Taigi Alminas čia pasirodo deo ex machina – neaišku, nei iš kokios žemės jis kilo, nei iš kokiai politinei stovyklai priklausė anksčiau. Neaišku, netgi kada tiksliai jis ėmėsi vadovauti žemaičiams. Belieka tik spėlioti.

      Taigi ką apie Alminą pasako jo programinės nuostatos? Pirma, Alminas siekė atkurti gerus santykius su Mindaugu, taigi jis arba turėjo priklausyti Mindaugo rėmėjų stovyklai nuo pat pradžių, arba persimesti į ją 1252/1253 m. sandūroje. Antra, Almino noras atsikovoti Kuršą suponuoja, kad jis turėjo būti kilęs iš Vakarinės Žemaitijos dalies (pvz., vėliau išskirtinę reikšmę įgijusios Medininkų žemės arba Karšuvos, į kurią Ordinas nukreipė savo ataką 1259 m. gale) – Centrinės Žemaitijos atstovą turbūt labiau būtų dominusi Žiemgala. Trečia, Almino noras grąžinti Žemaitiją atgal į Lietuvos sudėtį, užuot kūrus savo atskirą valstybę, perša mintį, kad iki lemtingų įvykių jis nepriklausė elito viršūnėlei. Tačiau žmogui iš šono – net ir tokiam talentingam karvedžiui kaip Alminas – būtų buvę sunku prasimušti į krašto lyderius be pašalinės pagalbos.

      Kas galėjo tokią pagalbą suteikti? Žvilgsnis nejučiomis krypsta į sembus. Sembai buvo marga bendruomenė, panašiai kaip ir žemaičiai, tačiau prieš Ordiną jie kovojo ryžtingai ir pakankamai sėkmingai. Su žemaičiais jie, kaip jau minėta, bendradarbiavo dar 1252 m., puldami Klaipėdą, o Mindaugo sprendimas atiduoti Ordinui Žemaitiją ir Nadruvą sembams reiškė, kad kryžiuočiai atsidurs ant jų slenksčio ne tik iš pietų, bet ir iš šiaurės pusės. Trumpiau tariant, būtent sembai buvo labiausiai suinteresuoti, kad Žemaitija nepasiduotų Ordinui, ir būtent jie pradžioje galėjo paremti Alminą.

      Galiausiai reikia atsakyti į klausimą, kada Alminas perėmė vadovavimą žemaičiams. Istoriografijoje jo išrinkimas paprastai datuojamas 1255 m. pabaiga[37], bet šiuo atveju vargu ar galima sutikti su įsivyravusia nuomone. Eiliuotoji Livonijos kronika, pradėdama pasakojimą apie Almino žygius, kalba apie jo išrinkimą kaip apie kažkada anksčiau įvykusį faktą: „Sumanus buvo didvyris,/Išrinktas pačių žemaičių.“[38] Be to, sunku įsivaizduoti, kad žemaičiai, sužinoję apie Mindaugo sprendimą atiduoti juos Ordinui, nebūtų ėmęsi jokių veiksmų. Logiškai mąstant, Alminas turėjo būti išrinktas žemaičių seniūnu jau 1253 m., nes būtent tada sprendėsi principinis klausimas, – pasiduoti ar priešintis.

      Tuo metu sembai dar buvo laisvi ir greičiausiai planavo antrąjį žygį prieš Klaipėdą, taigi jie tikrai galėjo paremti Alminą finansiškai ar kitais būdais. Antra vertus, prielaida, kad Alminas pirmaisiais metais orientavosi į sembus paaiškintų, kodėl iki 1253–1255 m. jis nesiėmė aktyvių savarankiškų veiksmų.

      Kaip bebūtų, susidaro įspūdis, kad žemaičių sprendimas nepasiduoti Ordino valdžiai kryžiuočių tarpe sukėlė nemenką sumaištį. Andrius Štirlandas buvo galutinai atstatydintas iš Livonijos magistro pareigų ir išvyko iš krašto. Eberhardas Zeinas netrukus taip pat išvyko ir paprašė Ordino didįjį magistrą Poponą Osterną, kad šis paskirtų Livonijai naują krašto magistrą. Šios pareigos buvo pavestos Anonui Zangerhauzenui.

      Sembai, kaip jau minėta, pasinaudodami tarpuvaldžiu Livonijoje, puolė Klaipėdą. Puolimas nepavyko, bet atvykęs į Rygą Anonas Zangerhauzenas ėmėsi organizuoti keršto žygį. Greičiausiai 1253–1254 m. žiemą jis per Kuršių Neriją nužygiavo į Sembą ir ją nusiaubė. Tačiau sembai sugebėjo surinkti kariuomenę ir sumušė magistrą pakeliui namo.[39]

      Sembos kaip svarbiausio priešininko sunaikinimas tapo svarbiausiu Ordino prioritetu. 1254 m. pabaigoje Prūsiškoji ordino šaka atsikvietė galingą talkininką – Čekijos karalių Otokarą II – su daugiatūkstantine kariuomene. 1255 m. pirmosiomis savaitėmis Semboje surengtos negailestingos skerdynės, ir kraštas pasidavė. Liko tik keli pavieniai pasipriešinimo židiniai pakraščiuose, bet ir juos kryžiuočiai sudorojo iki metų pabaigos.[40]

      Atsitraukus pagrindinėms Otokaro II pajėgoms, jotvingiai, nadruviai ir skalviai surengė jungtinį žygį į Sembą, mėgindami ją išvaduoti.[41]

      Šią operaciją verta aptarti išsamiau. XIV a. pradžioje rašęs Vokiečių ordino kronikininkas Petras Dusburgietis, aprašydamas Prūsiją, užsiminė, kad Nadruvoje buvo svarbiausia visų baltų šventvietė Romuva, o joje gyveno vyriausiasis žynys krivis, kuriam pagonys baltai paklusdavo kaip krikščionys popiežiui[42]. Galimas dalykas, kad krivio įtaka buvo smarkiai perdėta, bet kažkokį vaidmenį Nadruvos Romuva vis tiek turėjo vaidinti, antraip kam Petras Dusburgietis būtų ją minėjęs? Ieškant šio kulto centro įtakos apraiškų, į akis krenta būtent mūsų aptariamas nadruvių, skalvių ir jotvingių bandymas išvaduoti Sembą.

      Verta pabrėžti, kad Skalva ir Nadruva buvo santykinai nedideli teritoriniai junginiai. Tragiškas Sembos likimas turėjo juos išgąsdinti ir priversti derėtis dėl palankesnių pasidavimo sąlygų. Tuo tarpu jotvingiai turėjo savo rūpesčių. Dar 1254 m. pietines jų žemes smarkiai nuniokojo Haličo kunigaikštis Danilas – dalis jotvingių pripažino jo valdžią. Kita dalis flirtavo su Danilo sąjungininku Mozūrų kunigaikščiu Ziemovitu, kuris taip pat siekė užvaldyti šį regioną.[43] 1254 m. rudenį Racionže Danilas ir Ziemovitas sudarė su Vokiečių ordinu sutartį, pagal kurią Ordinui turėjo atitekti du trečdaliai Jotvos, o jiems – vienas trečdalis, kurį, savo ruožtu, buvo planuojama pasidalinti pusiau. Taigi 1255 m. jotvingiams turėjo rūpėti visų pirma savo žemių apsauga. Įtikinti juos eiti į pagalbą sembams galėjo tik stiprus religinis autoritetas, ir labai tikėtina, kad tai padarė būtent Romuvos krivis.

      Tačiau žygis nebuvo sėkmingas – Semba buvo pernelyg smarkiai demoralizuota, kad joje būtų galima atkurti pagonių valdžią. Taigi jungtinė kariuomenė atsitraukė ir pastatė Vėluvos pilį, kuri turėjo dengti Nadruvos prieigas. Bet ir čia ištiko nesėkmė: vos po kelių mėnesių iš sembų pabėgėlių sudaryta Vėluvos įgula išdavė pilį Vokiečių ordinui[44]. Iki 1255 m. buvo sunaikinti paskutiniai pasipriešinimo židiniai Sembos pakraščiuose, o jos centre pastatyta Karaliaučiaus pilis.[45] Ir štai tuomet, kai Vokiečių ordino pergalė Pabaltijyje atrodė arčiau, negu bet kada, Alminas ir jo žemaičiai netikėtai perėjo į kontrpuolimą.

Fortes Fortuna juvat

      Iš tikrųjų nežinome, kada tikslai žemaičiai surengė savo pirmąjį žygį į Livonijos valdomą Kuršą. Livonijos Eiliuotoje kronikoje jo aprašymas eina iš karto po pasakojimo apie nesėkmingą Anono Zangerhauzeno 1253–1254 m. žygį į Sembą[46], bet čia praleidžiamas prūsiškosios Ordino šakos įvykdytas Sembos užkariavimas. Teoriškai žemaičių žygis į Kuršą galėjo vykti ir 1254 m. Vis dėlto, kadangi po jo įvykiai ėmė rutuliotis greitai, istoriografijoje šis žygis tradiciškai datuojamas 1255 m. pabaiga ar 1256 m.[47]

      Vokiečių ordinas nepaliko šio akibrokšto be atsako. Livonijos krašto magistras Anonas Zangerhauzenas nedelsdamas sušaukė kariuomenę ir surengė žygį į Žemaitiją. Livonijos eiliuotoji kronika teigia, kad, nepaisant smulkių žemaičių išpuolių, žygis truko devynerias dienas, ir kad per tą laiką kraštas buvo nusiaubtas skersai išilgai[48], bet neatrodo, kad Ordinas būtų pasiekęs konkrečių laimėjimų. Žemaičiai laikėsi tvirtai.

      Tolesnius karo veiksmus šiek tiek pristabdė vadovybės kaita Livonijoje: 1256–1257 m. sandūroje krašto magistras Anonas Zangerhauzenas buvo išrinktas Vokiečių ordino didžiuoju magistru. Į savo ankstesnes pareigas jis tuoj pat paskyrė Burchardą Hornhauzeną, buvusį Karaliaučiaus pilies komtūrą. Jam bemaž iš karto teko susidurti su rimtu iššūkiu, mat, Klaipėdos apylinkėse pasirodė žemaičių kariuomenė. Paskubomis surinkęs apie tūkstantį karių (per 40 ordino riterių ir apie 500 kuršių) Burchardas Hornhauzenas išskubėjo ten, bet jis akivaizdžiai neįvertino priešo pajėgumo. Mūšis pasibaigė visišku Ordino pralaimėjimu. Žuvo 12 riterių. Pats Burchardas Hornhauzenas buvo sužeistas ir tik per didžiausią vargą sugebėjo prasimušti į Klaipėdą.[49]

      Išsigydęs žaizdas, jis grįžo į Rygą ir nedelsdamas ėmė ruoštis keršto žygiui. Tuo tarpu žemaičių vadovybė blaiviai įvertino situaciją ir pasiuntė į Rygą pasiuntinius, siūlydama Ordinui paliaubas. Burchardas Hornhauzenas ir kiti kryžiuočių vadai sutiko, tikėdamiesi, kad ilgainiui žemaičių kovinis užsidegimas išsivadės, ir jie patys gera valia sutiks priimti krikščionybę. Paliaubos buvo sudarytos dvejiems metams (maždaug nuo 1257 m. vidurio iki 1259 m. vidurio), ir Livonijos eiliuotoji kronika pažymi, kad žemaičiai jų sąžiningai laikėsi.[50].

Mindaugo politika

      Kaip jau minėta, pradėdamas kovą prieš Ordiną, Alminas tikėjosi patraukti į savo pusę Mindaugą. Greičiausiai jis manė, kad Mindaugas atsisakė Žemaitijos tik aplinkybių verčiamas, ir kad užbaigęs vidaus karą, jis vėl pasistengs atkurti Lietuvos teritorinį vientisumą, – taip elgėsi Vytautas ir Jogaila XIV a. pabaigoje – XV a. pradžioje, ir tai būtų buvę natūralu bet kuriam sveikai mąstančiam Lietuvos valdovui, nes Žemaitija buvo neatsiejama jos dalis. Tačiau Mindaugo politika netrukus parodė, kad jis puoselėja visai kitokią Lietuvos viziją ir kitaip supranta savo valdomos valstybės gyvybinius interesus.

      Karą su brolėnais Mindaugas užbaigė 1254 m. Tautvilui buvo atiduota anksčiau užvaldyta Polocko kunigaikštystė. Haličo kunigaikštį Danilą, 1253 m. pabaigoje popiežiaus legato vainikuotą Rusios karaliumi, Mindaugas užganėdino, atiduodamas jam pietines jotvingių žemes, o jo sūnui Romanui – Naugarduką (tiesa, šį jis turėjo valdyti kaip Mindaugo vasalas). Papildomu taikos garantu tapo kito Danilo sūnaus Švarno vedybos su Mindaugo dukterimi.[51]

      Tačiau savo pozicijas Lietuvoje Mindaugas stengėsi įtvirtinti, remdamasis katalikiška ideologija. 1255 m. kovo 6 d. jis su Ordino pagalba išsirūpino popiežiaus Aleksandro IV leidimą karūnuoti Lietuvos karaliumi savo sūnų. Be to – ir tai dar svarbiau – Aleksandras IV suteikė Mindaugui teisę „pajungti tavo žinion ir laimėti Kristaus tikėjimui“ gretimas pagonių ir „netikėlių“ rusų kraštus ir a priore patvirtino būsimus užkariavimus.[52] Taigi, nepaisant nuolaidų kunigaikščiu Danilui, pagrindinis Mindaugo tikslas buvo ekspansija rytų kryptimi, kurią jis tikėjosi vykdyti su katalikybės platinimo vėliava.

      Čia jo ir Danilo interesai iš dalies sutapo. Danilas ieškojo sąjungininkų prieš tuo metu Rusią pajungusius mongolus-totorius – būtent todėl jis priėmė iš popiežiaus karališką karūną ir sutiko padaryti Rusios stačiatikių bažnyčią pavaldžią Romai. 1255 m. buvo suplanuotas jungtinis Danilo ir Mindaugo pajėgų žygis prieš mongolus-totorius ir jų vasalus – per Vozviaglį į Kijevą. Tačiau žygis baigėsi apgailėtinai: Danilas atžygiavo prie Vozviaglio pirmas, paėmė pilį ir su visu grobiu patraukė atgal; apie tai sužinojęs lietuvius vedantis Romanas Danilovičius nusprendė paleisti savo kariuomenę, o pats prisidėti prie tėvo, tačiau lietuviai nepakluso – apmaudaudami dėl to, kad liko be grobio, jie patraukė į Lucko apylinkes, tai yra sąjungininkų žemes, ir jas nusiaubė; galiausiai jie buvo sumušti Danilui pavaldžių vietinių kunigaikščių.[53]

      Šis epizodas ne tik sužlugdė Mindaugo užmojus, bet ir atskleidė gilumines jo valdymo problemas. Vargu, ar lietuvių kariuomenės maištą galima aiškinti vien apmaudu dėl grobio praradimo – tai galėjo būti svarbu eiliniams, bet vadai privalėjo atsižvelgti į savo valdovo interesus ir mažų mažiausiai nukreipti maištaujančią kariuomenę nuo jo sąjungininkų valdų. Tai, kad jie pasielgė priešingai, liudija tik viena – Mindaugas nebeturėjo autoriteto savo karvedžių tarpe.

      Dar reikia pasakyti, kad vienas iš maištininkų vadų buvo įtakingos, galbūt žemaitiškos Ruškaičių giminės atstovas Sirvydas. Jis nežuvo per mūšį su Danilo žmonėmis, taigi turėjo grįžti į Lietuvą, kur greičiausiai buvo įgijęs valdų. Bet Mindaugas vargu ar galėjo draugiškai priimti savo karvedį po to, kai šis nesuvaldė kariuomenės ir galiausiai ją prarado. Konfliktas buvo neišvengiamas, ir atrodo, kad Mindaugas  sprendė senuoju būdu – tai yra su Vokiečių ordino pagalba, mainais už kurią 1255 m. spalį teko užrašyti Livonijos magistrui Sėlą.[54]

      Žinoma šiuos užrašymus galėjo skatinti ir ganėtinai dviprasmiška Romos kurijos laikysena. Dar 1253 m. šalia Mindaugo pasirinkto Lietuvos vyskupo Kristijono popiežius Inocentas IV buvo įšventinęs alternatyvų Lietuvos vyskupą Vitą, remiamą Haličo kunigaikščio Danilo sąjungininko Mozūrų kunigaikščio Ziemovito. 1254 m., Mindaugui susitaikius su Danilu, Vitas atsistatydino iš pareigų. Tačiau 1255–1257 m. iškilo dar rimtesnė problema. 1255 m. Mindaugas sudegino Liubliną[55], o Krokuvos kunigaikštis Boleslovas Drovusis, atsakydamas į tai, išsirūpino iš popiežiaus Aleksandro IV leidimą organizuoti kryžiaus žygį prieš lietuvius ir jotvingius. Be to, Boleslovas Drovusis pasikvietė į Lenkiją Tamplierių ordiną, dovanodamas jam Lukovo pilį. 1257 m. pradžioje Aleksandras IV leido joje įsteigti misijinę Lukovo vyskupystę. Žinoma, kai kurie istorikai mano, jog Boleslovo Droviojo organizuojamas kryžiaus žygis neturėjo liesti Mindaugo valdų ir kad žygius į Lenkiją 1253, 1255, 1257 ir 1258 m. vykdė Mindaugui nepaklūstantys ir su jotvingiais bendradarbiaujantys Lietuvos periferijos didžiūnai[56], bet net ir jie pripažįsta, kad karo atveju tokios subtilybės niekam nebūtų rūpėję. Tą gerai suprato ir Vokiečių ordinas. Neabejotina, kad būtent jo spaudžiamas 1257 m. rugpjūtį Aleksandras IV atšaukė savo sankciją Boleslovo Droviojo organizuojamam kryžiaus žygiui prieš lietuvius[57]. Vis dėlto, nors šiais veiksmais Vokiečių ordinas gynė savo, kaip Pabaltijo pagonių užkariavimo monopolininko interesus, jis nepraleido progos paspausti Mindaugą ir 1257 m. privertė jį pakartoti atskirų Žemaitijos žemių, o taip pat Nadruvos ir pusės Dainavos užrašymą, motyvuojant tuo, kad Ordino broliai „pasiruošę suteikti savo pagalbą veikiau mums nei kitiems krikščionims“[58]. Tais pačiais metais Mindaugas užrašė Ordinui jau visą Žemaitiją[59] – greičiausiai tokio akto kryžiuočiams prireikė, siekiant užsitikrinti, kad sudarius paliaubas su žemaičiais, Mindaugas jų neparems.

      1258–1259 m. žiemą Lietuva patyrė mongolų karvedžio Burundajaus antpuolį. Mindaugas sugebėjo apsiginti ir netgi išnaudoti situaciją savo naudai: kadangi į Burundajus kariuomenę buvo pašaukti ir Haličo-Volynės kunigaikščiai, pasinaudojus šia dingstimi Naugarduką valdęs kunigaikščio Danilo sūnus Romanas buvo suimtas, ir ši kunigaikštystė grįžo į tiesioginėn lietuvių valdžion (operaciją įvykdė Tautvilas ir Mindaugo sūnus Vaišalgas[60], valdęs Naugarduką iki 1254 m., o paskui tapęs stačiatikių vienuoliu[61] ir apie 1257 m. įkūręs vienuolyną Lietuvos ir Naugarduko kunigaikštystės paribyje[62]). Tačiau mongolų-totorių antpuolis paskatino Mindaugą toliau stiprinti sąjungą su Vokiečių ordinu. 1259 m. rugpjūčio 7 d. jis jam dar kartą užrašė Žemaitiją, Dainavą (Jotvą), išskyrus kai kurias smulkias žemes, o taip pat Skalvą[63], kurios paminėjimas greičiausiai reiškia tai, kad ši žemė buvo atsidūrusi žemaičių įtakoje (iki 1255 m. ji, matyt, glaudėsi prie Sembos).

      Vis dėlto svarbiausia buvo tai, kad Almino viltys patraukti Mindaugą į savo pusę ir tokiu būdu užsitikrinti Lietuvos paramą žlugo. Į naująjį kovų etapą Žemaitija įžengė vienišesnė, negu bet kada – palaikoma vos kelių silpnų sąjungininkų, kurie geriausiu atveju galėjo tik pridengti jos užnugarį.

Ir vienas lauke karys

      Bene įstabiausia šioje istorijoje yra žemaičių kovingumas. Atrodytų, viskas buvo prieš juos, ir vis dėlto jie nepalūžo ir nepaleido iniciatyvos iš rankų. Livonijos eiliuotoji kronika pasakoja, kad, priartėjus paliaubų pabaigai, žemaičių „karaliai“ surengė didelę puotą, ir vyriausiasis iš jų – be abejo, čia kalbama apie kronikoje anksčiau paminėtą Alminą – pasiūlė vėl žygiuoti į „krikščionių kraštą“[64]. Į šį aprašymą verta atkreipti dėmesį, nes gali būti, kad būtent toks žemaičių praktikuojamas kolektyvinis sprendimų priėmimo būdas neleido jų tarpe konformistinėms nuotaikoms.

      Kitu atramos tašku, kaip visada tokiais atvejais, tapo tikėjimas.

      Iki XIII a. vidurio žemaičiai prie savo senojo tikėjimo nebuvo pernelyg prisirišę: 1250–1251 m. jie mielai rėmė krikštą priėmusį Tautvilą, o 1252 m. pakluso taip pat pasikrikštijusiam Mindaugui. Bet 1253–1259 m. akivaizdžiai įvyko lūžis. Livonijos eiliuotoji kronika vaizdingai aprašo, kaip, rengiantis naujajam žygiui, žemaičių žynys iškilmingai paaukojo gyvulį ir išbūrė pergalę, jeigu dievams bus paaukota trečioji karo grobio dalis, o kariai savo ruožtu pažadėjo deginti dievams „šarvus ir žirgus“, jeigu jiems iš tiesų bus lemta sutriuškinti Ordino brolius[65].

      Žygis prasidėjo 1259 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį – Eiliuotoji Livonijos kronika užsimena, kad žemaičiai buvo užsimoję atimti iš kuršių tais metais surinktą derlių.[66] Buvo surinkta apie tris tūkstančius karių.[67] Maršrutas vedė jau pramintu keliu į Kuršą.

      Kuršiams tai, aišku, nieko gero nežadėjo. Viduramžių karo papročiai būdavo žiaurūs, o prisiminus tai, kad 1256 m. kuršiai patys buvo dalyvavę Ordino žygyje į Žemaitiją[68], buvo galima tikėtis paties blogiausio. Vis dėlto netgi toks šališkas šaltinis, kaip Livonijos eiliuotoji kronika, užsimena, kad žemaičiai kuršius ir Ordino riterius bei kitus vokiečius traktavo skirtingai: pirmieji turėjo būti imami į nelaisvę, o antruosius liepta naikinti be pasigailėjimo[69]. Tolimesni įvykiai patvirtino, kad, nepaisant agresyvios politikos, žemaičiams pavyko laimėti kuršių simpatijas.

      Ordinas, nors ir nesugebėjęs pirmas užpulti priešo, į žemaičių įsiveržimą sureagavo pakankamai operatyviai. Kuldygos komtūras informavo Klaipėdos komtūrą, ir šis atžygiavo pas jį su vokiečių ir kuršių kariuomene. Po to jau jungtinėmis pajėgomis pradėta vytis žemaičius, kurie turbūt jau pakeliui į savo kraštą buvo įsirengę stovyklą prie Skuodo. Tikslaus Ordino kariuomenės dydžio jokie šaltiniai nenurodo, tačiau savo pajėgumu ji, matyt, nenusileido žemaičiams. Livonijos eiliuotoji kronika pažymi, kad Klaipėdos komtūro vedama pagalba buvo „galinga“ (turbūt sutelkta iš anksto, patiems rengiantis pulti Žemaitiją), ir kad broliai tikėjosi laimėti.[70]

      Vis dėlto šioms viltims nebuvo lemta išsipildyti. Žemaičiai sėkmingai atrėmė Ordino kariuomenės ataką ir tuomet kuršiai, kurie sudarė žymią kryžiuočių pajėgų dalį, ėmė masiškai bėgti. Susidaro įspūdis, kad jie, ar bent jų dauguma, nebuvo nusiteikę kautis su žemaičiais, nors prieš mūšį žygio vadas Klaipėdos komtūras specialiai išrėžė įspūdingą prakalbą, ragindamas kuršius atkeršyti už savo krašto nuniokojimą ir apginti jį nuo ateities puolimų[71]. Likę vieni vokiečiai (Ordino nariai ir kryžininkai pasauliečiai) dar kurį laiką priešinosi, bet galiausiai buvo visiškai sutriuškinti. Žuvo 33 Ordino broliai[72]. Istoriografijoje neretai teigiama, kad žuvo ir Klaipėdos komtūras Bernardas Harenas[73], tačiau šaltiniai apie tai neužsimena. Greičiausiai Bernardas Harenas išgyveno iki 1263 m., kai galų gale pateko į nelaisvę Kretingos kuršiams ir buvo sudegintas.[74]

      Savo mastais Skuodo mūšis buvo ganėtinai įspūdinga pergalė. Pagal žuvusių ordino riterių skaičių – o tai vienintelė patikima statistika – tarp dvidešimt dviejų per XIII a. įvykusių Pabaltijo kryžiaus karo mūšių jis užima 9-tąją vietą.[75]

      Tačiau laimėję Skuodo mūšį, žemaičiai neleido atsikvėpti nei sau, nei savo priešams. Dar tą patį 1259 m. rudenį jie surengė naują žygį į Kuršą.[76] Šį kartą Livonijos magistrui Burchardui Hornhauzenui pavyko sužinoti apie tai iš anksto[77], todėl jis sutelkė visas savo pajėgas (lyvius, latvius, estus[78], kuršius bei žiemgalius[79]) ir nužygiavo į Kuldygą, o iš ten – prie Vartajos pilies[80], stovėjusios Durbės-Vartajos slėnio terasoje[81], maždaug 12 km piečiau Durbės ežero. Žvalgai nuolat sekė žemaičių kariuomenės veiksmus[82], tačiau ši Vartajos apylinkėse pasirodė vakare, be to, priešingoje slėnio pusėje. Tokiomis aplinkybėmis Burchardas Hornhauzenas nedrįso pulti priešo iš karto.[83] O ryte žemaičių pėdos jau buvo ataušusios, mat, šie irgi pastebėjo Livonijos magistro kariuomenę, ir jų „karalius“ – t. y. Alminas – vėl parodė pagirtiną šaltakraujiškumą: užuot vėlęsis į rizikingas kautynes, jis atsitraukė su visa kariuomene ir grobiu, prisidengdamas nakties tamsa.[84]

      Eiliuotoji Livonijos kronika atskleidžia, kad Ordinas siekė pateikti šį žemaičių atsitraukimą kaip savo pergalę[85], bet tai nieko negalėjo apgauti. Livonijos magistro kariuomenėje buvę žiemgaliai pasidarė atitinkamas išvadas ir, grįžę namo, išvarė iš savo pilių kryžiuočių fogtus.[86] Taigi drąsi ir principinga Almino politika pagaliau ėmė duoti vaisių: žemaičiai jau nebebuvo vieni – sukilę žiemgaliai lyg skydu pridengė juos iš šiaurės, o Ordinas pirmą kartą per kelis dešimtmečius buvo atblokštas atgal.

Nauja Ordino taktika

      Prie Skuodo ir Vartajos patirtos nesėkmės privertė Ordino vadovybę rimtai susimąstyti. Livonijos magistras Burchardas Hornhauzenas, surengęs Rygoje sau pavaldžių komtūrų pasitarimą, nusprendė keisti karo taktiką: užuot rengus siaubiamuosius reidus, veržtis į priešo teritoriją, statant ten pilis.[87] Tikriausiai šitaip buvo siekiama žemaičiams ir žiemgaliams primesti karą jų pačių žemėje ir apsaugoti nuo puldinėjimų Ordino valdas. Be to, verta pastebėti, kad pilių ėmimas buvo baltų karybos silpnoji vieta, todėl Ordinas galėjo tikėtis, kad jo tvirtovės sėkmingai atlaikys apgultis ir šitaip palauš priešų pasitikėjimą savim.

      Sumanymą buvo pradėta vykdyti 1259 m. žiemos pradžioje[88], iškritus sniegui ir atsiradus galimybei naudoti rogių transportą, kurio reikėjo, norint pervežti sunkius ir gausius krovinius. Burchardas Hornhauzenas iš anksto paruošė pilies statybai medžiagas ir sukaupė gausias maisto atsargas, kurios turėjo būti paliktos įgulai.[89] Jis taip pat sutelkė gausią kariuomenę: lyvius, latgalius, kuršius, estus, savo būrius davė ir Livonijos vyskupai, taip pat buvo pakviesti ir danai iš Talino.[90] Iš Rygos kariuomenė patraukė į Žiemgalą. Kad žiemgaliai su žemaičiais neperprastų Ordino planų ir jų nesužlugdytų, Burchardas Hornhauzenas ėmėsi klaidinančio manevro – pirmiausia užpuolė Tervetės pilį.[91] Žinoma, tai nebuvo vien puolimas dėl akių – kryžiuočiai šturmavo Tervetę rimtai, pasitelkę apgulos bokštus.[92] Tačiau gynėjams sėkmingai atrėmus pirmąją ataką, Ordino kariuomenė jau kitą rytą išžygiavo į Žiemgalos šiaurvakarius ir ten, Duobės žemėje, pastatė to paties pavadinimo pilį (Dobên)[93] (lietuvių istoriografijoje ji nuolat painiojama su Duobele[94], bet tai visai kita pilis Eiliuotoje Livonijos kronikoje vadinama „Doblên“[95]).

      Vos tik pagrindinės Ordino pajėgos, dengusios pilies statybą, atsitraukė, prie Duobės „kaip strėlė iš kilpinio“ atžygiavo žemaičiai ir pamėgino ją šturmuoti.[96] Bet atrodo, kad Livonijos magistras Burchardas Hornhauzenas būtent to ir siekė, nes kaip tik tuo metu, pačioje 1259 m. pabaigoje, pasitelkus jungtines Livonijos ir Prūsijos kryžiuočių pajėgas, buvo pastatyta Georgenburgo (Šv. Jurgio) pilis Žemaitijoje, Karšuvos žemėje[97].

      Daugeliui istorikų tokia įvykių sparta atrodo neįtikėtina, todėl jie siūlo koreguoti įvykių chronologiją arba jų eiliškumą. Vieni kelia prielaidą, kad Ordino paliaubos su žemaičiais truko ne dvejus metus, kaip nurodyta Eiliuotoje Livonijos kronikoje, o keik daugiau nei pusantrų: Skuodo mūšis bei žiemgalių sukilimas tuomet datuojamas ne 1259 m., o 1258 m. rudeniu; Duobės pilies pastatymas ir žemaičių žygis prieš ją – 1258–1259 m. žiema, o Petro Dusburgiečio nurodyta Georgenburgo pastatymo data – 1259 m. – nebekelia problemų.[98] Vis dėlto ši versija turi rimtų trūkumų. Pirma, ji prieštarauja šaltiniui. Antra, papildyti Georgenburgo įgulos maisto atsargas buvo susiruošta tik 1260 m. liepą[99], taigi tuomet nuo jos pastatymo galėjo būti praėjęs pusmetis, bet ne metai ar daugiau.

      Kiti istorikai kelia versiją, kad Šv. Jurgio pilis buvo pastatyta, dar prieš prasidedant žemaičių išpuoliams į Kuršą.[100] Bet šiuo atveju vėlgi ilginamas laikas, kurį Georgenburgo įgula turėjo išgyventi be atsargų papildymo. Be to, žemaičiai vargu ar rengę žygius į Kuršą vieną po kito, turėdami savo žemėje Ordino pilį. Juk 1260 m. pirmoje pusėje, kai Georgenburgas jau neabejotinai stovėjo, žemaičiai jokių tolimesnių išpuolių nerengė.

      Taigi Georgenburgo pastatymą belieka datuoti pačia 1259 m. pabaiga, juolab kad šaltiniai tam neprieštarauja.

      Burchardo Hornhauzeno žygis ir Duobės pilies statyba vargu ar truko ilgiau negu 2–3 savaites, be to, jis galėjo prasidėti ne gruodžio pradžioje, o lapkričio pabaigoje – Eiliuotoji Livonijos kronika užsimena, kad žiema tais metais buvo neįprastai šalta ir snieguota.[101] Taigi Duobė galėjo būti pastatyta 1259 m. gruodžio viduryje, o žemaičiai prie jos galėjo atžygiuoti jau apie Kalėdas.

      Be to, verta pastebėti, kad 1259 m. žiemos pradžioje Burchardas Hornhauzenas buvo sutelkęs išties didelę kariuomenę. Jeigu Žemaitija sugebėdavo išrengti į žygį 3–4 tūkstančius vyrų[102], iš Livonijos mobilizuoti lyviai, latgaliai, kuršiai, estai, vyskupų pajėgos ir danų talkininkai iš Talino turėjo sudaryti ne mažiau kaip 5–6 tūkstančius. Bet tuomet iškyla klausimas, – kodėl kryžiuočiams nepavyko užimti Tervetės? Gal dalis kariuomenės buvo pasiųsta į Klaipėdą? Antra vertus, Klaipėdoje galėjo būti sutelktos ir vietinės pajėgos. Susijungusios su iš Prūsijos atėjusia kariuomene, jos būtų tapusios pakankamai gausios, kad įsiveržtų į Karšuvą ir pastatytų Georgenburgą – ypač jeigu žemaičių kariuomenė tuo metu buvo Žiemgaloje.

      Galop reikia atkreipti dėmesį, kad Duobės apsiaustis buvo labai trumpa – nežuvo nei vienas įgulos narys.[103] Eiliuotoji Livonijos kronika tai aiškina „dangiška Dievo apsauga“, bet žemaičius galėjo priversti atsitraukti žinia, kad Ordino pajėgos stato pilį jų pačių žemėje. Taigi nėra prasmės keisti įvykių chronologijos: Georgenburgas iš tikrųjų galėjo būti pastatytas 1259 m., jų paskutinėmis dienomis, ir tenka pripažinti, kad tai šiek tiek išmušė žemaičius iš vėžių.

      Tačiau ir šiuo atveju žemaičių vadovybė sugebėjo rasti išeitį. Patyrusi, kad šturmu Ordino pilis paimti sunku, ji ryžosi organizuoti ilgalaikę apsiaustį ir šiam tikslui šalia Georgenburgo pastatė savo pilį[104] – matyt, panašiai kaip Klaipėdoje 1252 m.

      Anksčiau Georgenburgas buvo lokalizuojamas Jurbarko Bišpiliukų piliakalniuose[105], bet jų aplinkoje nėra Georgenburgą užblokavusios žemaičių pilies pėdsakų. Todėl patikimesnė atrodo pastaraisiais metais pasiūlyta Georgenburgo ir žemaičių pilies komplekso lokalizacija Šilalės rajono Pajūrio seniūnijoje esančiuose Vilkų Lauko piliakalniuose.[106] I piliakalnis Kūplė, kuriame lokalizuojamas Georgenburgas, yra įrengtas Jūros upės kairiojo kranto terasoje. Į pietus nuo jo rasta papėdės gyvenvietės pėdsakų.[107] Taigi kryžiuočiai savo Georgenburgui panaudojo seną žemaitišką piliakalnį, o tai turėjo labai supaprastinti statybos darbus.

      II piliakalnis Veringa, kuriame lokalizuojama žemaičių pilis, yra maždaug už 330 m. aukštyn upe. Nuo Kūplės jį skiria Bario upeliukas, įtekantis į Jūros upę jo papėdėje, ir nedidelis kranto kyšulys. Jis kiek mažesnis už Kūplę, bet įrengtas galingai – jį juose net trys pylimų-griovių linijos.[108] Taigi Vilkų Lauko piliakalnių kompleksas iš tikrųjų atitinka Eiliuotoje Livonijoje pateiktą dviejų viena prieš kitą pastatytų ir nepaliaujamai viena prieš kitą kovojančių pilių aprašymą.[109]

      O apibendrinant šį kovų etapą, galima pasakyti, kad pilių statyba priešų žemėse galiausiai ėmė gręžtis prieš patį Ordiną. Nors nei žemaičiams, nei žiemgaliams nepavyko užimti kryžiuočių tvirtovių šturmu, jie sugebėjo organizuoti efektyvią jų blokadą. Kad Duobės ir Šv. Jurgio pilių įgulos nemirtų iš bado, Burchardui Hornhauzenui teko imtis gelbėjimo operacijų. Atsargas arčiau Rygos esančia Duobės piliai Livonijos kariuomenė atgabeno tuoj po 1260 m. Velykų[110], tačiau bandymas aprūpinti Georgenburgą baigėsi Durbės mūšiu.

Durbės mūšis

      Nuo spėjamos Georgenburgo vietos iki artimiausio Ordino forposto Klaipėdos buvo daugiau kaip 70 km, šalia stovėjo žemaičių pilis, taigi prasiveržti pas apgultuosius galėjo tik stipri kariuomenė. Burchardas Hornhauzenas tai gerai suprato, be to, jam rūpėjo smogti žemaičiams tokį smūgį, po kurio jie jau nesugebėtų atsitiesti. Taigi Livonijos magistras ėmė organizuoti Pabaltijy dar neregėto masto žygį.

      Vėl buvo mobilizuotos visos Livonijos pajėgos, pakviesti danai iš Talino[111], prisidėjo ir kryžininkų iš Švedijos, nes tarp Durbės mūšio aukų minimas švedų kunigaikštis Karlas Ulfsonas.[112] Bet šito Burchardui Hornhauzenui pasirodė maža: jis nuvyko į Prūsiją[113] ir įkalbėjo prisidėti prie žygio jos maršalą Henriką Botelį, kuris mobilizavo Prūsijos pajėgas (Eiliuotoji Livonijos kronika mini sembus, varmius, notangus ir tiesiog prūsus[114]). Iš Vokietijos atvyko 30 ordino riterių, iš čia taip pat galėjo atvykti ir kryžininkų piligrimų, nes popiežius nuo 1260 m. pavasario ragino juos vykti į Pabaltijį.[115] Visas šias pajėgas 1260 m. liepos pradžioje Burchardas Hornhauzenas atvedė į Klaipėdą, kur atžygiavo ir Livonijos kariuomenė su danais. Dėl jungtinių Ordino pajėgų dydžio yra įvairių nuomonių: Zenonas Ivinskis mano, kad Burchardas Hornhauzenas iš viso galėjo turėti penkis tūkstančius karių[116], bet įvertinus Livonijos ir Prūsijos mobilizacinius pajėgumus, jų galėjo būti ir aštuoni tūkstančiai[117] ar net daugiau.

      Žemaičiai galėjo priešpastatyti vos pusę tiek, taigi Ordino pergalė atrodė neišvengiama. Vis dėlto Alminas, matyt, jau seniai buvo padaręs išvadą, kad geriausia gynyba – puolimas, ir šį kartą ėmėsi savo įprastos taktikos. Vos tik kryžiuočiai spėjo išžygiuoti iš Klaipėdos, atėjo žinia, kad keturi tūkstančiai žemaičių įsiveržė į Kuršą[118].

      Reikia pripažinti, kad tai buvo pašėlusiai rizikinga: jeigu kryžiuočiai nebūtų pasidavę provokacijai, be apsaugos likusią Žemaitiją neišvengiamai būtų ištikęs Sembos likimas. Tačiau Alminas apskaičiavo teisingai – didžiulis kiekybinis pranašumas Burchardui Hornhauzenui susuko galvą ir jis nusprendė pirmiausiai sunaikinti žemaičių kariuomenę. Taigi Ordino pajėgos iš Klaipėdos patraukė ne į Žemaitiją, o atgal į Kuršą. Greičiausiai jos žygiavo pajūrių iki Liepojos ežero, nuo kurio vėliau per Gruobinią pasuko link Durbės.

      Žemaičių žygio maršrutas, matyt, ėjo kiek labiau į rytus: jiems jau įprastu keliu per Skuodą, o toliau – Vartajos ir Durbės slėnio pakraščiu. Vietovės jiems jau buvo pažįstamos, todėl žemaičiai sugebėjo pasirinkti būsimajam mūšiui patogią vietą – platų slėnį ties pietiniame Durbės ežero gale, šalia Durbės gyvenvietės[119], žinomos nuo XIII a. pradžios, kurios vietoje Ordinas XIV a. pabaigoje pastatė mūrinę pilį.[120] Tiesa, Jonas Šliūpas, remdamasis Petro Dusburgiečio pastaba, kad mūšis įvyko prie Durbės upės („juxta fluvium Durbin“), siūlė lokalizuoti šį mūšį prie Darbos upelio Kretingos rajone[121], bet hipotezė neprigijo. Ilgainiui mūšio lokalizaciją prie Durbės patvirtino ir archeologiniai tyrinėjimai – 1960–1961 m. vos už kelių kilometrų esančiame Dyrų kapinyne buvo aptikti grupiniai degintiniai palaidojimai su ypač gausiomis kariams būdingomis įkapėmis (kalavijais, kitais ginklais ir net šalmu)[122].

      Kaip jau minėta, pasirinktoji mūšio vieta žemaičiams buvo patogi. Landšaftas prie Durbės čia bemaž toks pats, kaip ir prie Vartajos, kur 1259 m. Burhardas Hornhauzenas nesiryžo pulti. Greičiausiai žemaičiai užėmė pozicijas rytiniame slėnio šlaite taip, kad ežeras dengtų juos iš šiaurės. Kryžiuočiai turėjo atžygiuoti priešpriešiais iš vakarų, nes kelias iš pajūrio ėjo kaip tik pro šią vietą. Vis dėlto, norėdami atakuoti žemaičius, jie būtų turėję kirsti maždaug kilometro pločio drėgną slėnį, kurio dugnu tekėjo Trumpės upeliukas, dar vadinamas Senąja Durbe. Tokiomis sąlygomis sunkioji kavalerija – pagrindinė smogiamoji Ordino jėga – nebūtų galėjusi išvystyti maksimalaus greičio, be to, prasidėjus atakai, žemaičiai būtų galėję ją apšaudyti strėlėmis ir tokiu būdu išvesti iš rikiuotės bent jau šarvais neapsaugotus riterių žirgus.

      Žemaičių pasiriktas kovos laukas buvo toks neparankus kryžiuočiams, kad Ordinui ištikimas pamedėnas Mata net pasiūlė užimti gynybinę poziciją – tai yra palikti arklius užnugaryje, o patiems kautis pėstiems[123]. Neatmestina, kad priėmę šį pasiūlymą, kryžiuočiai būtų išvengę pralaimėjimo. Tačiau riteriams nesinorėjo kautis pėstiems dėl sunkios ginkluotės. Be to, neatmestina, kad Livonijos magistras Burchardas Hornhauzenas bijojo Vartajos scenarijaus pasikartojimo, taigi šį kartą apsisprendė pulti, kliaudamasis kiekybiniu savo kariuomenės pranašumu.

      Atrodo, kad šis pranašumas lėmė ir kitą fatališką Ordino vadovybės klaidą – konfliktą su kariuomenėje buvusiais kuršiais. Pertas Dusburgietis jį aprašo taip: „Tuo tarpu [vykstant pasitarimui] atvyko kuršiai, nuolankiai prašydami, kad, dievui padėjus krikščionims laimėti, jiems būtų sugražintos jų moterys ir vaikai. Nors broliai buvo linkę jų prašymą patenkinti, pasipriešino tam kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės, tvirtindami, kad su jų belaisviais bus pasielgta taip, kaip reikalauja elgtis visiems žinomi karo papročiai.“[124] Sutikime, jau pats kuršių prašymas atrodo keistas. Pasak Petro Dusburgiečio, į Kuršą buvo žygiuojama, siekiant „išvaduoti iš priešo rankų Kristaus krauju atpirktas sielas“[125] – t. y. tas pačias žemaičių į nelaisvę paimtas kuršių moteris ir vaikus. Kodėl tad jų grąžinimas šeimoms nebuvo savaime suprantamas?

      Kai kurie istorikai daro prielaidą, kad kuršiai prašė pažadėti išlaisvinti ne žemaičių belaisvius, o Ordino anksčiau paimtus įkaitus[126], bet paprastai kryžiuočiai neimdavo įkaitėmis moterų – tik kilmingųjų vaikus berniukus. Taigi tenka sutikti su vyraujančia nuomone, kad kuršiai prašė grąžinti būtent žemaičių nelaisvėje buvusius gentainius.

      Dar didesnę nuostabą kelia Petro Dusburgiečio teiginys, kad tam pasipriešino ne Ordino vadovybė, o kažkokie kiti Prūsijos ir Livonijos žmonės. Ir vienoje, ir kitoje žemėje Ordinas buvo aukščiausioji valdžia, tad vargu ar kas būtų galėjęs primesti jo vadovybei savo valią. Matyt, Petras Dusburgietis čia bus šiek tiek pamelavę. Greičiausiai būtent kryžiuočių vadai, prisimindami, kad Skuodo mūšyje, kuršiai masiškai leidosi bėgti, pagrasino jiems neatiduoti iš žemaičių perimtų gentainių, jeigu šį kartą nebus kaunamasi pakankamai narsiai. Šantažo poveikis, be abejo, buvo priešingas. Kuršių kantrybės taurė persipildė, ir jie nusprendė, prasidėjus mūšiui, vieningai palikti savo viešpačius.[127]

      Tikėtina, kad įgyvendinti šį planą padėjo ir Ordino kariuomenės rikiuotė. Rengdamiesi atakuoti, Ordino riteriai paprastai užimdavo poziciją centre, o prasčiau ginkluotus naujakrikštus statydavo flanguose.[128] Taigi jei kuršiai atsidūrė flange – ypač dešiniajame, buvusiame toliau nuo ežero – jie turėjo erdvės manevrui, ir kryžiuočiams pradėjus ataką, galėjo ne tik atsitraukti, bet ir apsisukę, smogti Ordino kariuomenei iš užpakalio.[129]

      Tiesa, Eiliuotoji Livonijos kronika teigia, kad kuršiai tiesiog atsitraukė,[130] bet ir to užteko, kad Ordino kariuomenė pakriktų. Kuršių pavyzdžiu bemat pasiekė estai,[131] o paskui juos, matyt, pasileido ir prūsai bei latgaliai su lyviais.[132] Kautis su žemaičiais liko tik Ordino riteriai, keli jiems ištikimi prūsų didikai, tarp kurių ypač pasižymėjo sembas Sklodas, ir, matyt, kryžininkai, bet praradę pagrindinę kariuomenės masę, jie galiausiai buvo apsupti ir sumušti.[133]

      Ordino kariuomenės likučiai dar bandė ieškoti prieglobsčio gretimame lapuočių miške, bet jiems nepavyko.[134] Kryžiuočiai buvo taip pakrikę, kad „trys ar keturi priešai nukaudavo šimtą krikščionių arba juos gėdingai išsklaidydavo.“[135] Tokiu būdu 1260 m. liepos 13-oji tapo paskutiniąja Livonijos magistrui Burchardui Hornhauzenui, Prūsijos maršalui Henrikui Boteliui, 150 Ordino riterių ir nesuskaičiuojamai daugybei kitų „dievo žmonių“.[136]

Kovos tęsiasi

      Pasinaudoti prie Durbės laimėta pergale buvo stengiamasi nedelsiant. Žemaičiai pasiuntė savo įgulą į svarbią kuršių pilį Dzintarę, buvusią krašto šiaurėje. Patys kuršiai taip pat stengėsi visokiais būdais silpninti Ordiną. Didikas Utilis, kuris tikriausiai buvo kilęs iš Vartajos, nujojo į Kuldygą ir įtikino jos komtūrą, kad nori kartu su savo šeimyna persikraustyti į jo valdas ir kovoti jo pusėje. Kuldygos komtūras davė jam apsaugai 8 riterius su atitinkama palyda, bet, atvykę į Vartają, jie buvo suimti. 7 iš jų buvo paaukoti dievams, sudeginant ant laužo arba kitaip nužudant.[137] Verta pastebėti, kad tai buvo pirmas atvejis, kai baltai atgaivino šį archajišką ir anksčiau istoriniais laikais nepraktikuotą priešų aukojimo paprotį, ir kad anksčiausiai jį prisiminė tie, kas jau buvo spėję pabuvoti Ordino valdžioje.

      Žinoma, tai neatgrasė Ordino nuo karo. Nors po kryžiuočių pralaimėjimo prie Durbės Duobės ir Georgenburgo įgulos buvo priverstos apleisti šias pilis,[138] žuvusio Livonijos magistro pareigas perėmęs Siguldos komtūras Jurgis, matyt, dar 1260 m. vasaros pabaigoje surinko likusias Livonijos jėgas ir suorganizavo žygį į Kuršą.[139] Pirmiausiai jis užpuolė Dzintarės pilį. Į griovį buvo primesta sausų šakų, o jas padegus, gaisras galiausiai apėmė ir pačią pilį. Žemaičių įgula ir vietiniai kuršiai gynėsi iki paskutinio, bet buvo įveikti. Keršydami už pasipriešinimą, kryžiuočiai išžudė visus berniukus, kurie jiems pasirodė vyresni, negu vienuolikos metų. Pasigailėta buvo tik pačių mažiausių ir tų kuršių moterų, kurios pasidavė, gelbėdamosios iš ugnies[140].

      Dzintarės pilies likimas taip sukrėtė Asbuotę, kad, kai kryžiuočių kariuomenė pasirodė prie jos, kuršiai pasidavė. Kilmingųjų vaikai buvo paimti įkaitais[141]. Vis dėlto kitose Kuršo žemėse sukilimas tęsėsi.

      Prūsijoje įvykiai klostėsi ne mažiau dramatiškai. Iš Durbės mūšio grįžę prūsai taip pat pradėjo organizuoti sukilimą. Siekdamas užkirsti jam kelią, Notangos ir Varmės fogtas Volradas sukvietė į Lencenbergo pilį šių žemių prūsų kilminguosius ir, uždaręs juos tenai, sudegino[142]. Tačiau 1260 m. rugsėjo 20 d. sukilimas vis tiek prasidėjo. Kiekviena gentis išsirinko savo vadą: sembai – Glandą, notangai – Herkų Mantą, varmiai – Glapą, pagudinai Auktumą, bartai – Divaną. 1261 m. sausio 22 d. jungtinės prūsų pajėgos sumušė kryžiuočius Notangoje, prie Pokarvių[143].

      Žemaičiai taip pat nesėdėjo rankų sudėję. 1261 m. sausį jų kariuomenė įsiveržė į Lielvardės apylinkes – tai yra į lyvių gyvenamas žemes šiauriau Žiemgalos. Kryžiuočių pajėgos ryžosi stoti į atvirą mūšį, bet ir vėl pralaimėjo – praradusios 10 Ordino brolių ir keletą riterių kryžeivių, jos buvo priverstos pasitraukti į Lielvardės pilį. Po šios žemaičių pergalės sukilo netgi Saremos salos estai.

Atrodė, kad Pabaltijyje liko tik vienas žmogus, nenorintis pasiduoti bendrai euforijai. Tas žmogus buvo Lietuvos valdovas Mindaugas.

Trečioji Ordino klaida

      Mindaugui žemaičių pergalės buvo krislas akyje. Jis nesugebėjo paversti krikščionybės valstybę telkiančia ir jos ekspansiją pagrindžiančia ideologija. Jis išsikovojo Lietuvos karaliaus statusą, bet realiai gyveno kaip Ordino baudžiauninkas ir visą dešimtį metų nepaliaudamas jam nuolaidžiavo, nepajėgdamas priešintis spaudimui ir neturėdamas erdvės politiniams manevrams.

      Kurį laiką Mindaugas dar galėjo guostis mintimi, kad kitų alternatyvų nebuvo. Bet Almino politikos sėkmė parodė, kad netgi vidaus karo problemą buvo galima spręsti kitaip – reikėjo tik trupučio drąsos, užsispyrimo, ir Tautvilo sąjungos su Lietuvos priešais būtų atsisukusios prieš jį patį. Vis dėlto Mindaugas nė už ką nenorėjo pripažinti savo klaidos, todėl užsispyręs laikėsi sąjungos su Ordinu, tuo parodydamas, kad atmeta galutinės pergalės galimybę.

      Tačiau tokia Mindaugo pozicija erzino Lietuvos diduomenę, kuri po Durbės mūšio galutinai ėmė linkti į žemaičių pusę. Pagrindiniu šių nuotaikų reiškėju tapo Mindaugo sesers sūnus Treniota. XVI a. dėl daugkartinių iškraipymų, atsiradusių perrašinėjant pirminius šaltinius, jis netgi buvo „virtęs“ žemaičių kunigaikščiu, bet tai klaida. Livonijos eiliuotoji kronika vienareikšmiškai liudija, kad Treniota rezidavo ne Žemaitijoje, o kažkur Mindaugo valdomoje Lietuvoje[144]. Greičiausiai Treniota buvo Lengvenio sūnus ir rezidavo Linkmenyse.

      Su žemaičiais jį galėjo artinti tiek panašūs interesai, tiek šeimos tradicijos – kaip pamename, 1245–1247 m. Lengvenis reiškėsi kaip nuožmus kovotojas prieš Ordiną[145], tik vidaus karas Lietuvoje privertė jį susitaikyti su senuoju priešu.[146] Taigi Treniota tapo natūraliu žemaičių sąjungininku. Vis dėlto mažai tikėtina, kad jis būtų sugebėjęs įkalbėti Mindaugą nutraukti sąjungą su Ordinu, jeigu pats Ordinas nebūtų davęs tam dingsties.

      1312 m., popiežiaus įgaliotiniui Pranciškui Molianiečiui renkant duomenis apie Ordino skriaudas vietiniams tikintiesiems ir kaimynams pagonims, Dominikonų ordino vienuoliai brolis Bertoldas iš Rygos ir Brolis Danielius iš Tartu, nepriklausomai vienas nuo kito, papasakojo štai ką: Mindaugas turėjo giminaitį, kuris prekiavo su pagonimis (bemaž netenka abejoti, kad čia kalbama apie Treniotą ir jo bendradarbiavimą su žemaičiais); Ordino broliai sulaikė šio Mindaugo giminaičio tarnus ir atėmė prekes; Mindaugas pareikalavo jas grąžinti arba atlyginti nuostolius, bet Ordinas atsisakė; būtent tai privertė Lietuvos karalių atsisakyti krikščionybės ir atnaujinti karą[147].

      Livonijos eiliuotoji kronika Mindaugo apostazės istoriją pasakoja aptakiau. Pasak jos, žemaičiai siuntė pasiuntinius pas Treniotą, prašydami palaikymo; šis kartu su jais nuvyko pas Mindaugą, sukritikavo jo politiką ir galop įtikino dėdę atsisakyti krikščionybės.[148] Tačiau iš šito pasakojimo lieka neaišku, kas paskatino žemaičius kreiptis į Treniotą ir kodėl jie pagaliau susilaukė sėkmės – juk į Mindaugą buvo kreiptasi maždaug 1261 m. vasarą, tai yra tada, kai ankstesniųjų pergalių spindesys jau buvo truputį priblėsęs. Trumpiau tariant, 1312 m. užfiksuota informacija apie Ordino išpuolį prieš Treniotos tarnus ir žlugusius Mindaugo bandymus išspręsti konfliktą derybomis yra trūkstamoji šios istorijos grandis.

      Bet kodėl Ordinas nesistengė išlaikyti draugiškų santykių su Mindaugu? Net jeigu manysime, kad Treniota sąmoningai išprovokavo savo tarnų susikirtimą su kryžiuočiais, galimybė užglaistyti konfliktą neabejotinai buvo. Kodėl Ordinas ja nepasinaudojo?

      Atsakymas gali pasirodyti paradoksalus, tačiau atrodo, kad sąjunga su Mindaugu kryžiuočių tarpe niekada nebuvo itin vertinama. Jos pagrindinis sumanytojas Andrius Štirlandas buvo nušalintas nuo Livonijos magistro pareigų, pats Mindaugas buvo nuolat žeminamas, reikalaujant iš jo vis didesnių nuolaidų. Galiausiai, kai iš Mindaugo jau neliko ko paimti, išskyrus pačią Lietuvą, Ordinas jį šaltakraujiškai nustūmė atgal į beteisio pagonio padėtį.

      Vis dėlto čia jis padarė lemtingą klaidą. Nors Mindaugas, tapęs žemaičių sąjungininku per prievartą, nedaug teprisidėjo prie kovų su Ordinu, nors jo irzlumas ir nesiskaitymas su valdiniais galop išprovokavo perversmą ir suirutę valstybėje, ilgalaikėje perspektyvoje savo teritorinį vientisumą atkūrusi Lietuva tapo kryžiuočiams neįveikiamu priešininku. Ji sugebėjo apginti ne tik save kartu su Žemaitija, bet ir Dainavą, pietinę Žiemgalą, maždaug trečdalį Kuršo. O kas svarbiausia, šios kažkada svetimos teritorijos tapo neatsiejama Lietuvos dalimi ir buvo išlaikytos per visus istorinius kataklizmus. Tuo tarpu Mindaugo iškovotas krikščioniškos karalystės statusas galėjo turėti reikšmę ne ilgiau, kaip iki XVI a., nes įsivyravus renesansinėms politikos doktrinoms, buvo galutinai pripažinta, kad svarbus yra ne valdovo titulas, o realus valstybės suverenumas.

Apibendrinant

      Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų Romos filosofas Markas Tulijus Ciceronas pavadino istoriją gyvenimo mokytoja. Durbės mūšio istorija ir visas jo kontekstas iš tikrųjų skatina susimąstyti apie daug ką. 1251–1261 m. Lietuva rinkosi savo kelią šimtmečiams. Buvo dvi alternatyvos – Mindaugo, besistengiančio derintis prie tuometinės Europos diktuojamų politinio žaidimo taisyklių, ir Almino, kuris tiesiog stojo ginti savo žemės nuo svetimųjų invazijos.

      Šiandieninėje Lietuvoje Mindaugas su savo linija yra populiaresnis, o Alminą dažnas turbūt tiesiog apšauktų nesusipratėliu, sužlugdžiusiu Lietuvos „europėjimą“ ir pasmerkusią ją sekinančiam karui. Iš tikrųjų – karas su Ordinu truko dar šimtą šešiasdešimt dvejus metus ir kainavo Lietuvai nepaprastai daug. Tačiau be šito karo nebūtų buvę pergalės – nebūtų buvę savo vertės pajautimo ir įkvėpimo ateinančioms kartoms. O konformizmą, tiesą sakant, niekina ir krikščionybė, ir visa šaknimis pagonišką antiką siekianti europietiškoji civilizacija.

      Tad nebijokime prisiminti Durbės mūšio – šia pergale tikrai galima didžiuotis.

Nuorodos

      [1] Ivinskis Z., Durbės kautynės 1260 m. ir jų politinis vaidmuo. Žemaičių karai su vokiečiais 1256–1270 m. laikotarpyje, Karo archyvas, t. 8, 1937, p. 5–40; t. 9, 1938, p. 5–74.

      [2] Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių, Vilnius, 2005, p. 198-201.

      [3] Mindaugo knyga, p. 202-203.

      [4] Mindaugo knyga, p. 209-211.

      [5] Lengvenis vadinamas Mindaugo „seserėnu“, bet lotynų kalboje „seserėnas“ (sororius) galėjo reikšti ir sesers sūnų, ir sesers vyrą. Kadangi Lengvenis aktyviai reiškėsi jau penktajame XIII a. dešimtmetyje, labiau tikėtina, kad jis buvo Mindaugo sesers vyras. Mindaugo knyga, p. 108

      [6] Mindaugo knyga, p. 204-209.

      [7] Baranauskas T., Kur buvo Lietuvos žemė? Lituanistica, 2002, Nr. 2(50), p. 13.

      [8] Lietuvos piliakalniai. Atlasas, sudarė Baubonis Z., Zabiela G., Vilnius, 2004, t. 1, p. 159.

      [9] Mindaugo knyga, p. 209-211.

      [10] Mindaugo knyga, p. 211-212.

      [11] Mindaugo knyga, p. 81.

      [12] Mindaugo knyga, p. 34.

      [13] Mindaugo knyga, p. 81.

      [14] Mindaugo knyga, p. 81.

      [15] Mindaugo knyga, p. 82.

      [16] Mindaugo knyga, p. 79.

      [17] Mindaugo knyga, p. 82.

      [18] Mindaugo knyga, p. 47.

      [19] Mindaugo knyga, p. 82.

      [20] Mindaugo knyga, p. 222.

      [21] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, Klaipėda, 2002, T. 1, p. 34.

      [22] Mindaugo knyga, p. 222

      [23] Mindaugo knyga, p. 223; Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, T. 1, p. 30-33.

      [24] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, T. 1, p. 36.

      [25] Mindaugo knyga, p. 225.

      [26] Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989, p. 112–113.

      [27] Zembrickis J., Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, T. 1, p. 35-36.

      [28] Mindaugo knyga, p. 82.

      [29] Mindaugo knyga, p. 82.

      [30] Mindaugo knyga, p. 82.

      [31] Mindaugo knyga, p. 82.

      [32] Mindaugo knyga, p. 51.

      [33] Mindaugo knyga, p. 52.

      [34] Mindaugo knyga, p. 79.

      [35] Mindaugo knyga, p. 51.

      [36] Mindaugo knyga, p. 232

      [37] Gudavičius E. Mindaugas, Vilnius, 1998, p. 265–266.

      [38] Mindaugo knyga, p. 232.

      [39] Mindaugo knyga, p. 231.

      [40] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 134-136.

      [41] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 137.

      [42] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 87.

      [43] Ипатьевская летопись. Полное собрание русских летописей, Санкт Петербург, 1998, T. 2., p. 827.

      [44] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 137.

      [45] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 136-138.

      [46] Mindaugo knyga, p. 257.

      [47] Mindaugo knyga, p. 395; Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje ir Lietuva XIII amžiuje, Vilnius, 1989, p. 180

      [48] Mindaugo knyga, p. 233-236.

      [49] Mindaugo knyga, p. 240-241.

      [50] Mindaugo knyga, p. 241.

      [51] Mindaugo knyga, p. 82.

      [52] Mindaugo knyga, p. 57.

      [53] Mindaugo knyga, p.82-83.

      [54] Mindaugo knyga, p. 58-59.

      [55] Mindaugo knyga, p. 126.

      [56] Gudavičius E., Kryžiaus karai Pabaltijyje..., p. 121

      [57] Baranauskas T. Ką mums primena Tamplierių ordino likimas?, www.delfi.lt, 2007-10-13,

http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=14695732

      [58] Mindaugo knyga, p. 59.

      [59] Mindaugo knyga, p. 60.

      [60] Mindaugo knyga, p. 83.

      [61] Mindaugo knyga, p. 82.

      [62] Mindaugo knyga, p. 85.

      [63] Mindaugo knyga, p. 82–84.

      [64] Mindaugo knyga, p. 243-244.

      [65] Mindaugo knyga, p. 244-245.

      [66] Mindaugo knyga, p. 245.

      [67] Mindaugo knyga, p. 244.

      [68] Mindaugo knyga, p. 234.

      [69] Mindaugo knyga, p. 245

      [70] Mindaugo knyga, p. 246

      [71] Mindaugo knyga, p. 246

      [72] Mindaugo knyga, p. 264–267.

      [73] Mindaugo knyga, p. 395.

      [74] Mindaugo knyga, p. 292.

      [75] Batūra R., Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m., Šiauliai, 2005, p. 61.

      [76] Mindaugo knyga, p. 248.

      [77] Mindaugo knyga, p. 248-249.

      [78] Mindaugo knyga, p. 249.

      [79] Mindaugo knyga, p. 250.

      [80] Mindaugo knyga, p. 251.

      [81] Caune A., Ose I., Latvijas 12. gadsimta beigu – 17. gadsimta vācu piļu leksikons, Latvijas viduslaiku pilis, t. 4, Rīga, 2004, p. 546.

      [82] Mindaugo knyga, p. 248, 250, 251.

      [83] Mindaugo knyga, p. 252.

      [84] Mindaugo knyga, p. 252-253.

      [85] Mindaugo knyga, p. 252-254.

      [86] Mindaugo knyga, p. 255

      [87] Mindaugo knyga, p. 256.

      [88] Mindaugo knyga, p. 257.

      [89] Mindaugo knyga, p. 257-258.

      [90] Mindaugo knyga, p. 258, 259.

      [91] Mindaugo knyga, p. 258.

      [92] Mindaugo knyga, p. 258.

      [93] Livländische Reimchronik. Atskaņu kronika, Rīga, 1998, p. 158.

      [94] Mindaugo knyga, p. 274–275. Lietuviškame kronikos vertime Duobės pilis paversta „Duobele“, kaip ir Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje..., p. 125.

      [95] Livländische Reimchronik. Atskaņu kronika, p. 236.

      [96] Mindaugo knyga, p. 260.

      [97] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 141.

      [98] Gudavičius E. Kryžiaus karai Pabaltijyje..., p. 124-125, 180.

      [99] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [100] Ivinskis Z., Durbės kautynės..., Karo archyvas, t. 9, p. 6.

      [101] Mindaugo knyga, p. 260.

      [102] Mindaugo knyga, p. 244; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [103] Mindaugo knyga, p. 260.

      [104] Mindaugo knyga, p. 261.

      [105] Ivinskis Z., Durbės kautynės..., Karo archyvas, t. 9, p. 7; Lietuvių karas su kryžiuočiais, red. J. Jurginis, Vilnius, 1964, p. 151.

      [106] Zabiela G., Vaitkevičius V. Archeologijos paminklų žvalgymas Žemaitijoje, Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais, Vilnius, 1998, p. 488.

      [107] Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. II, p. 510.

      [108] Lietuvos piliakalniai. Atlasas, t. II, p. 510.

      [109] Mindaugo knyga, p. 261.

      [110] Mindaugo knyga, p. 260-261.

      [111] Mindaugo knyga, p. 261-262.

      [112] Zeļenkovs, A., Durbes kauja 1260. gada 13. jūlijā. Kuršu lomas atainojums vēstures avotos. Grām: Latvijas Kara muzeja gadagrāmata, III sējums. Rīga, 2002, p. 8-17,

http://www.historia.lv/alfabets/D/DU/durbes_kauja/raksti/zelenkovs.htm

      [113] Mindaugo knyga, p. 262.

      [114] Mindaugo knyga, p. 265.

      [115] Ivinskis Z., Durbės kautynės..., Karo archyvas, t. 9, p. 21.

      [116] Ivinskis Z., Durbės kautynės..., Karo archyvas, t. 9, p. 22.

      [117] Stepiņš P., Durbes kauja, Rīga, 1967, p. 25.

      [118] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [119] Mindaugo knyga, p. 264; Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142–143.

      [120] Caune A., Ose I., Latvijas 12. gadsimta beigu – 17. gadsimta vācu piļu leksikons, Latvijas viduslaiku pilis, t. 4, p. 170.

      [121] Šliūpas J. Dėl 1260 m. mūšio pas Durbą, Lietuvos aidas, 1930 07 04, nr. 149, p. 2-3.

http://www.epaveldas.lt/vbspi/biRecord.do?biExemplarId=65729

      [122] Stepiņš P., Durbes kauja, p. 25-50.

      [123] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [124] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [125] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [126] Ivinskis Z., Durbės kautynės..., Karo archyvas, t. 9, p. 33-34.

      [127] Mindaugo knyga, p. 263.

      [128] Zeļenkovs, A., Durbes kauja..., p. 8-17.

      [129] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [130] Mindaugo knyga, p. 263.

      [131] Mindaugo knyga, p. 263.

      [132] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 142.

      [133] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 143.

      [134] Mindaugo knyga, p. 264.

      [135] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 143.

      [136] Petras Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika, p. 143.

      [137] Mindaugo knyga, p. 266-267.

      [138] Mindaugo knyga, p. 267.

      [139] Mindaugo knyga, p. 268.

      [140] Mindaugo knyga, p. 270.

      [141] Mindaugo knyga, p. 271.

      [142] Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, p. 145.

      [143] Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, p. 146-147.

      [144] Gudavičus E. Ar Treniota žemaičių kunigaikštis?, Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, Serija A, 1982, t. 4, p. 63–70; Gudavičius E. Kas kovėsi Durbės mūšyje, Istorija, 1987, t. 27, p. 3–21.

      [145] Mindaugo knyga, p. 204-212.

      [146] Lengvenis minimas kaip liudininkas 1260 m. birželio vidurio akte, kuriuo Mindaugas palieka savo karalystę Vokiečių ordinui, jeigu mirtų be įpėdinių. Nors šis aktas paprastai laikomas falsifikatu, manoma, kad jame pateiktas liudininkų sąrašas atitinka 1253 m. situaciją. Mindaugo knyga, p. 108.

      [147] Mindaugo knyga, p. 116-117.

       [148] Mindaugo knyga, p. 278-280.