Petras Pundzevičius-Petliukas: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 44: | Eilutė 44: | ||
1918 metų vasarį bolševikams išformavus skyrių, demobilizuotas. Grįžo į Vilnių, po kelių mėnesių parvažiavo į tėviškę Laibiškiuose, kur praleido bolševikų okupaciją. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas karininku į Kupiškio komendantūrą. Netrukus perkeltas į Karo inžinerijos Tiekimų skyriaus Butų valdybą inžinieriumi ypatingiems reikalams. Dirbo Karo butų skyriaus viršininko padėjėju, revizoriumi. 1928 m. perkeltas į Centrines kariuomenės dirbtuves, buvo jų viršininkas. Nuo 1930 metų P. Pundzevičius paskirtas Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos statybos darbams kontroliuoti komisijos pirmininku, rūpinosi laboratorijos statybos darbais. 1939 metais paties prašymu išleistas į atsargą. |
1918 metų vasarį bolševikams išformavus skyrių, demobilizuotas. Grįžo į Vilnių, po kelių mėnesių parvažiavo į tėviškę Laibiškiuose, kur praleido bolševikų okupaciją. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas karininku į Kupiškio komendantūrą. Netrukus perkeltas į Karo inžinerijos Tiekimų skyriaus Butų valdybą inžinieriumi ypatingiems reikalams. Dirbo Karo butų skyriaus viršininko padėjėju, revizoriumi. 1928 m. perkeltas į Centrines kariuomenės dirbtuves, buvo jų viršininkas. Nuo 1930 metų P. Pundzevičius paskirtas Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos statybos darbams kontroliuoti komisijos pirmininku, rūpinosi laboratorijos statybos darbais. 1939 metais paties prašymu išleistas į atsargą. |
||
Dar studijų metais gyvendamas Rygoje ir matydamas, kad vaidinimams trūksta lietuviškų veikalų, Petliuko slapyvardžiu parašė komedijas „Neatmezgamas mazgas“, „Nepasisekė Marytei“, |
Dar studijų metais gyvendamas Rygoje ir matydamas, kad vaidinimams trūksta lietuviškų veikalų, Petliuko slapyvardžiu parašė komedijas „Neatmezgamas mazgas“, „Nepasisekė Marytei“, „[https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/13875/p-pundzevicius-petliukas-velnias-ne-boba?embed Velnias – ne boba]“, kurios tuo metu daug kartų statytos Lietuvoje ir lietuvių kolonijose (Rygoje, Peterburge, Odesoje, Tiflise ir kt). Taip pat parašė pjeses „Brangusai pabučiavimas“. Periodikoje paskelbė apsakymų, humoreskų, išvertė kelias pjeses. Dalyvavo Rygos politechnikos instituto lietuvių studentų „Vilties“ ir „Kanklių“ draugijų veikloje, režisavo ir pats vaidino Rygos lietuvių scenos mėgėjų spektakliuose, kartu su Aleksandru Kačanausku ir Jurgiu Linartu 1907 m. Rygoje įdainavo ir įkalbėjo pirmąsias lietuviškas gramofono [https://www.epaveldas.lt/object/recordDescription/aad7ada2b7234efb9c616fedc5e8aafd plokšteles]. Buvo kviečiamas kaip solistas ir aktorius į kitus miestus, kur vykdavo lietuviški vakarai. 1921 m. vedė Bronę Šimoliūnaitę. Išaugino sūnus Vytautą ir Petrą Bonifacą. Petras Pundzevičius mirė 1955 m. liepos 17 d., palaidotas Kauno [[Petrašiūnų kapinės|Petrašiūnų kapinėse]]. |
||
Petras Pundzevičius mirė 1955 m. liepos 17 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. |
|||
== Šaltiniai == |
== Šaltiniai == |
||
17:14, 27 kovo 2019 versija
| Petras Pundzevičius-Petliukas | |
|---|---|
| Visas vardas | Petras Pundzevičius |
| Gimė | 1880 m. liepos 13 d. Laibiškiai, Skapiškio valsčius |
| Mirė | 1955 m. liepos 18 d. (75 metai) Kaunas |
| Tėvas | Juozapas Pundzevičius |
| Motina | Grasilda Pundzevičienė |
| Sutuoktinis (-ė) | Bronė Pundzevičienė - Šimoliūnaitė |
| Vaikai | Vytautas, Petras |
| Veikla | Dramaturgas |
| Pareigos | Lietuvos kariuomenės pulkininkas |
| Alma mater | Rygos politechnikos institutas |
Petras Pundzevičius (1880 m. liepos 13 d. Laibiškiai, dab. Kupiškio raj. – 1955 m. liepos 18 d. Kaunas) – Lietuvos dramaturgas, operos solistas, pulkininkas.
Biografija
Kariškis, dramaturgas Petras Pundzevičius gimė 1880 metų liepos 13 dieną Kreipšiuose, laisvųjų valstiečių šeimoje. „Kupiškėnų enciklopedijos“ duomenimis, iš pradžių mokėsi namuose prižiūrimas mokytojo Janulionio. 1892–1901 metais mokėsi Liepojos gimnazijoje, 1901–1914 m. (su 6 metų pertrauka) studijavo Rygos politechnikos instituto Architektūros fakultete. I laipsnio diplomu baigė visą kursą ir įgijo statybos inžinieriaus specialybę.
1909 m. atliko Kęstučio vaidmenį M. Petrausko operoje „Birutė“.
1914 m. rugsėjo 19 d. mobilizuotas eiliniu kareiviu į Rusijos kariuomenę. Tarnavo 404 Mogiliovo pėstininkų pulke. Po kautynių ties Gardino tvirtove buvo pakeltas praporščiku, vėliau paskirtas pulko adjutantu. Dalyvavo visuose mūšiuose Mozūrijoje ir Lietuvoje (Kauno tvirtovės gynybos mūšiuose, ties Širvintomis, Vilniumi). Nuo 1916 metų tarnavo II armijos 7 inžinerijos pulke, vėliau buvo arklių ir geležinkelio susisiekimo dalinių raštvedybos vyr. karininku, etapų ūkio skyriaus štabo karininku. Tarnavo Nesvyžiuje, Slucke, Bobruiske.
1918 metų vasarį bolševikams išformavus skyrių, demobilizuotas. Grįžo į Vilnių, po kelių mėnesių parvažiavo į tėviškę Laibiškiuose, kur praleido bolševikų okupaciją. 1919 m. buvo mobilizuotas į Lietuvos kariuomenę ir paskirtas karininku į Kupiškio komendantūrą. Netrukus perkeltas į Karo inžinerijos Tiekimų skyriaus Butų valdybą inžinieriumi ypatingiems reikalams. Dirbo Karo butų skyriaus viršininko padėjėju, revizoriumi. 1928 m. perkeltas į Centrines kariuomenės dirbtuves, buvo jų viršininkas. Nuo 1930 metų P. Pundzevičius paskirtas Ginklavimo valdybos tyrimų laboratorijos statybos darbams kontroliuoti komisijos pirmininku, rūpinosi laboratorijos statybos darbais. 1939 metais paties prašymu išleistas į atsargą.
Dar studijų metais gyvendamas Rygoje ir matydamas, kad vaidinimams trūksta lietuviškų veikalų, Petliuko slapyvardžiu parašė komedijas „Neatmezgamas mazgas“, „Nepasisekė Marytei“, „Velnias – ne boba“, kurios tuo metu daug kartų statytos Lietuvoje ir lietuvių kolonijose (Rygoje, Peterburge, Odesoje, Tiflise ir kt). Taip pat parašė pjeses „Brangusai pabučiavimas“. Periodikoje paskelbė apsakymų, humoreskų, išvertė kelias pjeses. Dalyvavo Rygos politechnikos instituto lietuvių studentų „Vilties“ ir „Kanklių“ draugijų veikloje, režisavo ir pats vaidino Rygos lietuvių scenos mėgėjų spektakliuose, kartu su Aleksandru Kačanausku ir Jurgiu Linartu 1907 m. Rygoje įdainavo ir įkalbėjo pirmąsias lietuviškas gramofono plokšteles. Buvo kviečiamas kaip solistas ir aktorius į kitus miestus, kur vykdavo lietuviški vakarai. 1921 m. vedė Bronę Šimoliūnaitę. Išaugino sūnus Vytautą ir Petrą Bonifacą. Petras Pundzevičius mirė 1955 m. liepos 17 d., palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse.
