Voyager programa

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Planetų ir mėnulių montažas kartu su „Voyager“ aparatais
Kosminių stočių skridimo trajektorijos

„Voyager“ programa – JAV nepilotuojamų skrydžių programa, skirta Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno tyrimams. Abu „Voyager“ programos kosminių stočiųVoyager 1“ ir „Voyager 2“ skrydžiai buvo sėkmingi. Gauta daug informacijos apie dujinių planetų sandarą.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

„Voyager“ programa iš pradžių laikyta „Mariner“ programos dalimi ir nepilotuojami aparatai vadinti „Mariner 11“ ir „Mariner 12“. Po to šie „Mariner“ zondai buvo perkelti į atskirą „Mariner“ Jupiterio-Saturno programą, kuri tapo „Voyager“ programa.

Iš dviejų Voyager programos aparatų „Voyager 2“ buvo paleistas pirmasis. Jo trajektorija buvo sumodeliuota taip, kad būtų išnaudotas neįprastas planetų išsidėstymas, kuris pasitaiko kas 175 metus.[1] Šis išsidėstymas leido aparatui nuskristi į Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną.

Voyager 1“ buvo paleistas po „Voyager 2“, jis skriejo trumpesne ir greitesne trajektorija ir pasiekė Jupiterį su Saturnu anksčiau, bet dėl to neaplankė kitų išorinių planetų. „Voyager 1“ aplankė Saturno palydovą Titaną.

Šiuo metu Voyager 1 ir Pionierius 10 yra toliausiai vienas nuo kito esantys žmogaus sukurti objektai kosmose.

„Voyager“ konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

Voyager 1“ ir „Voyager 2“ buvo naudojama trijų ašių stabilizavimo sistema, kuri padėjo išlaikyti erdvėlaivį nukreiptą tam tikra kryptimi.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. "Planetary Voyage." USA.gov: 2013-10-30. Suarchyvuota nuo originalo 9 Gruodis 2013. Nuoroda tikrinta 2014-02-04.


Vikiteka