Vladas Vitkauskas (1953)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vladas Vitkauskas
Vladas Vitkauskas.jpg
Vladas Vitkauskas 2014 m.
Gimė: 1953 m. gegužės 7 d. (61 metai)
Viduklė, Raseinių rajonas
Sutuoktinis(-ė): žmona (buv.) Aldona
Vaikai:

Vytautas, Vaidotas, Dalia

Veikla: Turizmas, alpinizmas, ekspedicijos, švietimas ir konsultacinė veikla (paskaitos, seminarai, susitikimai su visuomene), sveikatingumas, kultūros renginiai, fotografija, leidyba, dvasinis pažinimas.
Alma mater: Kauno politechnikos institutas (1970 – 1975), elektroninės technikos inžinierius.

Vladas Vitkauskas (g. 1953 m. gegužės 7 d. Viduklėje, Raseinių rajonas) – Lietuvos alpinistas, pirmasis iš Baltijos valstybių įkopęs ir iškėlęs nacionalinę vėliavą aukščiausio Žemės kalno – Everesto (8848 m, 1993 m. gegužės 10 d.) viršūnėje ir aukščiausiose visų žemynų viršukalnėse.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Akmuo 2006 m. oreivystės rekordui atminti Rukiškyje (Anykščių raj.)

Įkopė ir pirmasis iškėlė tą pačią savo valstybės vėliavą visų žemynų aukščiausių kalnų viršūnėse: Everesto – Eurazijoje, Makinlio (6194 m, 1994 m. birželio 12 d.) – Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje; Vinsono (4897 m, 1994 m. gruodžio 5 d.) – Antarktidoje; Kilimandžaro (5895 m, 1995 m. vasario 5 d.) – Afrikoje; Kosciuškos (2228 m, 1995 m. lapkričio 2 d.) – Australijoje; Akonkagvos (6959 m, 1996 m. vasario 25 d.) – Pietų Amerikoje; taip pat Elbruso (5642 m, 1993 m. rugpjūčio 4 d.) – Kaukaze ir Monblano (4807 m, 1995 m. liepos 16 d.) – Alpėse. Pats organizavo savo kelionę prie Everesto, įsiregistravęs Nepalo moterų ekspedicijos fotografu. Į Everesto, Makinlio, Akonkagvos viršūnes kopė vienas. Organizavo pirmąsias lietuvių keliones į Makinlį, Kilimandžarą, Monblaną, Kosciuškos kalną.

Surengė kultūrinę mokslinę ekspediciją „Ignotui Domeikai – 200“ į Čilę ir Andų kalnus (2002 m.), įkopė į aukščiausią Domeikos vardo kalnagūbrio viršūnę Donja Ines (5075 m) ir aukščiausią Žemės ugnikalnį Ochos del Salado (6893 m). Surengė pirmąją lietuvių ekspediciją „Baltistanas 2004“ į Karakorumo, Himalajų ir Hindukušo kalnynų rajonus Pakistane.

Įkopė į beveik visas aukščiausias buvusios Tarybų Sąjungos viršukalnes: Komunizmo (Ismailo Samani; 7495 m) ir Korženevskajos (7105 m) – 1989 m.; Lenino (Avicenos; 7134 m) ir Chan Tengrio (6995 m) – 1990 m. Dalyvavo ir organizavo sudėtingus žygius į kalnus Kaukaze, Tian Šanyje, Altajuje, Sajanuose, Pamyre; su slidėmis – Chibinuose, Poliariniame Urale, į Beringo sąsiaurį ir kt. Daugkartinis Lietuvos aktyvaus turizmo ir alpinizmo pirmenybių čempionas ir prizininkas, Baltijos valstybių alpinizmo čempionas, buvusios TSRS turizmo pirmenybių prizininkas.

Daugelio seminarų, paskaitų, susitikimų su visuomene rengėjas ir lektorius. Skaito paskaitas vadovų kursuose, Lietuvos ir užsienio įmonių kolektyvuose. Lietuvos fotomeninkų sąjungos narys. 54 fotoparodų ekspozicijų autorius, tarptautinių fotografijos konkursų „World Wide Tour Photo ’99“ ir „Gyvos Žemės mintys“ (2003 m.) prizininkas. Fotografijos parodų Nacionalinėje galerijoje (1998 m.), Lietuvos nacionaliniame muziejuje (2002 m.), UNESCO būstinėje Paryžiuje (2002 m.) dalyvis. Dokumentinių video filmų autorius.

Absoliutaus Lietuvos aukščio rekordo (su pilotu Vytautu Samarinu – 10 064 m, 2006 m. lapkričio 27 d.), skrydžio nuotolio ir trukmės rekordų (2007 m. kovo 7 d.) karšto oro balionu dalyvis. Aukščiausio Lietuvos kalno Aukštojo įteisinimo ir sutvarkymo iniciatyvinės grupės steigėjas, veiklos koordinatorius. Lietuvos alpinizmo asociacijos steigėjas ir prezidentas (1996–1999 m.m.).

Fondo „Everestas“ pirmininkas, natūralios sveikatos centro „Naturavita“ vadovas. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos keliautojų sąjungos, Vydūno draugijos, Žemaičių kultūros draugijos, Tautos namų santaros tarybos, žurnalo „Santara“ konsultacinės kolegijos narys.

Pirmasis alpinistas, apdovanotas tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomu (1997 m.) – už dalyvavimą gelbėjant ir pargabenant žuvusios Nepalo moterų ekspedicijos vadovės Pasang Lhamu kūną nuo Everesto.

V. Vitkauskas yra vegetaras, aktyviai įsitraukęs į Lietuvos sveikuolių judėjimą[1].

Apdovanojimai[taisyti | redaguoti kodą]

  • I laipsnio Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino medalis (1994 m.);
  • Tarptautinio „Fair Play“ komiteto Garbės diplomas (1997 m.) už tai, kad jau grįžęs į bazinę stovyklą po įkopimo į Everestą, vėl, nepaisant nušalusių abiejų rankų pirštų, lipo aukštyn, kad nuleistų žuvusios Nepalo alpinistės kūną;[2]
  • LR Prezidento atminimo ženklas LR pakvietimo į NATO proga (2002 m.);
  • Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpinė žvaigždė (2003 m.);
  • Kūno kultūros ir sporto departamento prie LR Vyriausybės medaliai: „Už aukštus sportinius pasiekimus“ (1993 m.), „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (1993 m., 1998 m.); aukso medalis „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2003 m.);
  • Santarvės ordinas „Pro augenda concordia“ (2009 m.).

Leidiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Everestas‘94 / kalendorius. Vilnius, Du Ka, 1993. – Liet., angl.
  • My Mountain, My Destiny. P. Cousineau. Soul moments. Berkeley, USA, Conari Press, 1997. – Angl.
  • Apie savo keliones. K. Švedas. Geografinių atradimų istorija. Vilnius, Švietimo ir mokslo ministerijos leidybos centras, 1997.
  • Aukščiau pasaulio viršukalnių. Above the Peaks of the World. Vilnius, Du Ka, 1998. – Liet., angl.
  • Į aukščiausias visų žemynų viršukalnes. R. Krupickas ir Č. Kudaba. Kaunas, „Šviesa“, 2000.
  • Mamos kalneliai prie Dubysos. M. B. Navakauskienė. Betygalos žemė. Vilnius, „ALKA“, 2001.
  • Everestas – manoji lemtis. Vilnius, Vilniaus universiteto leidykla, 2002.
  • G. Motuza – bendraaut. Ignoto Domeikos keliais nuo Santjago iki Atakamos. Ignotas Domeika 1802–1889: tarptautinės mokslinės konferencijos darbai. Vilnius, 2002. – Liet., angl.
  • Su Gražina Didelyte suvedė kalnai… Gražina Didelytė mūsų atminty. Sudarytojas Vygandas Čaplikas. Vilnius, Petro ofsetas, 2008.
  • Fotografijos. Stanislovas Moravskis. Nuo Merkinės iki Kauno. Parengė Reda Griškaitė. Vilnius, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009.
  • Į aukščiausias žemės viršukalnes. Kalnams pašaukus. Sudarytojas V. Stepulis. Vilnius, 2011.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Informacija iš „Žiniasklaida apie vegetarizmą“ (pirminis šaltinis: „Lietuvos žinios“, 2006 11 28), o t.p. iš straipsnio „Sveikuoliai siūlo sveikų vestuvių alternatyvą“, vilkmerge.lt
  2. „Kiekvienas galime turėti savąjį Everestą“, „Kultūros artelė”, 2007 gegužės 21 d.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]