Tulpių manija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Tulipomania.jpg

Tulpių manija buvo pirmasis spekuliatyvus burbulas, sukėlęs ekonomikos nuosmukį.

XVII a. viduryje, vadinamuoju Olandijos „aukso“ amžiaus laikotarpiu, olandai taip pamėgo iš Osmanų imperijos atkeliavusias tulpes, kad kai kurios jų veislės rinkoje buvo parduodamos net už 100 tūkst. guldenų. 1623 metais vienas svogūnėlis populiariausių tulpių rūšių kainavo 1 000 guldenų, kai tuo tarpu vidutinio olando metinės pajamos tais laikais buvo 150 guldenų. Karštinė tapo visuotinė, žmonės, vildamiesi greitai praturtėti, ėmė parduoti namus, žemes ir pirko tulpių svogūnėlių. Tačiau viltis greitai praturtėti sudaužė 1637 m. vasarį staiga kritusios tulpių kainos.

Tulpių biržos[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Alsmerio gėlių aukcionas.

XVII a. Nyderlanduose tulpių svogūnėlių verslas buvo labai paplitęs. Naujų ir retų veislių tulpių svogūnėliai buvo populiarus spekuliacijos objektas. Tulpių svogūnėliai simbolizavo tam tikrą socialinį statusą. Tuo metu svogūnėliais buvo prekiaujama reguliuojamose biržose (vertybinių popierių rinkose); prekyboje dalyvavo įvairiausių visuomenės sluoksnių atstovai. Atsirado išvestiniai ateities sandoriai, pagal kuriuos buvo parduodamas būsimas tulpių svogūnėlių derlius.

Prieš sprogstant burbului, per vieną mėnesį tulpių svogūnėlių kaina padidėjo dvidešimt kartų. Tai buvo spekuliacijos nuo burbulo viršūnė: per keletą savaičių tulpių svogūnėlių kaina krito daugiau nei dvidešimt kartų. Tulpių auginimo išplitimas ir staigus pasiūlos padidėjimas suvaidino lemiamą vaidmenį, kad burbulas sprogtų. Investuotojai sužinojo, kad tulpių svogūnėliai nėra jau tokia reta prekė. Olandijos vyriausybė tulpių svogūnėlių prekiautojams pasiūlė stabilizuoti kainas. Daug prekiautojų subankrutavo. Dėl burbulo sprogimo skaudžiai nukentėjo daug ekonomikos sektorių.


Tulpių atsiradimo istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Hans Bollongier - Stilleven met bloemen.jpg

15551562 m. Osmanų imperijoje (dabartinėje Turkijoje) gyveno austrų pasiuntinys Ogjeras de Busbekas. Jis parvežė į Europą kelis tulpių svogūnėlius. Iš Konstantinopolio (dabartinis Stambulas) į Vieną atkeliavę tulpių svogūnėliai buvo pasodinti Habsburgų dinastijos Austrijos imperatoriaus Ferdinando I sode.

Tulpes prižiūrėjo Čarlesas de L’Ekliūzas – žymus to meto prancūzų botanikas, paprastai prisistatydavęs lotynišku Carolus Clusius vardu. Jam pavyko sukurti gėlėms tinkamą klimatą – tulpės Habsburgų rūmuose pražydo.

Aišku, garsas apie tai pasklido plačiai, pasiekė net Nyderlandų Leideno universiteto vadovybę. Ši prikalbino Čarlesą de L’Ekliūzą tapti Leideno universiteto botanikos sodo kuratoriumi.

1593 metų rudenį su „slaptu tulpių svogūnėlių kroviniu“ Čarlesas de L’Ekliūzas atvyko į Nyderlandus, į netoli Hagos esantį Leideną. 1594 metais Nyderlanduose pražydo pirmoji jo pasodinta tulpė. Čarlesas de L’Ekliūzas Leideno botanikos sode dirbo daugiau nei 20 metų: kryžmino įvairias tulpių rūšis, stengėsi išvesti tokias, kurias būtų galima auginti atšiauresniame klimate nei Turkijos, stengėsi išgauti įvairių atspalvių žiedus.

Vieną kartą Čarleso de L’Ekliūzo tulpės iš universiteto botanikos sodo buvo pavogtos. Netrukus olandiškas tulpes užpuolė kažkokia nežinoma liga (manoma, kad tai buvo virusas) – tulpių žiedai įgaudavo įmantrias, anksčiau nematytas formas, kai kurių žiedlapių kraštai tapo karpyti, atsirado naujų atspalvių. Būtent ši anomalija ir tapo tulpių manijos Nyderlanduose priežastimi.

Tuo metu visi Nyderlandai nežydėjo tulpėmis ir šių gėlių nebuvo galima rasti prie kiekvieno olando namų. Tulpės buvo prabangos simbolis, jų buvimas sode rodė to žmogaus aukštą statusą visuomenėje.