Tango muzika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Grupė „Tanghetto“ atlieka tango

Tango muzika – muzikos stilius, XIX a. pab. – XX a. pr. susikūręs tarp europiečių imigrantų Argentinoje ir Urugvajuje. Pradžioje tango muzika buvo neatsiejama nuo tango šokio, tačiau vėliau ėmė vystytis kaip atskiras, klausymui skirtas muzikos stilius. Tradiciškai tango muzika atliekama 2/4 ar 4/4 metru, seksteto (vadinamo orquesta típica), kurį sudaro 2 smuikai, fortepijonas, kontrabosas ir 2 bandonijos. Pastarasis instrumentas yra neatsiejama tango muzikos dalis. Tango muzika gali būti tiek instrumentinė, tiek vokalinė.

Kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Tango ritmas
Vienas žymiausių tango kūrinių La cumparsita

Tango muzikoje susipynė įvairių kraštų muzikinės tradicijos, paplitusios tarp imigrantų bendruomenių Buenos Airėse ir Montevidėjuje XIX a. vid. Šioje muzikoje yra iš Europos atkeliavusių flamenko, polkos, habaneros, kontradanso bruožų, taip pat afrikietiškos kandombė, kreolų valso elementų. Ankstyvoji tango forma vadinama milonga. Kaip ir tango šokis, tango muzika XX a. pr. buvo siejama su žemaisiais visuomenės sluoksniais (nusikaltėliais, prostitutėmis), laikyta vulgaria ir nepadoria. Tačiau jau I pasaulinio karo metais tango pradėjo populiarėti ir už La Platos regiono ribų. 1916 m. urugvajiečių atlikėjas Gerardo Matos Rodríguez sukūrė vieną žymiausių tango melodijų La cumparsita, o Karloso Gardielio dėka tango pradėjo skambėti ne tik Argentinos, bet ir Europos šalių (ypač Prancūzijos) pobūvių salėse. Tango atsikratė „visuomenės padugnių muzikos“ etiketės ir tapo populiaria šokių muzika. XX a. vidurys laikomas auksiniu tango amžiumi, tuo metu grojo daug žymių tango atlikėjų (Juan d’Arienzo, Francisco Canaro, Aníbal Troilo, Osvaldo Pugliese), stilius tapo vis rafinuotesnis, įmantresnis. Europoje, JAV tai buvo vienas populiariausių šokių muzikos stilių.

Astoras Piacola

Tango nuevo[taisyti | redaguoti kodą]

XX a. antroje pusėje susidomėjimas tango sumažėjo, o pats stilius vis labiau evoliucionavo iš šokių muzikos į labiau akademinę muziką. Vienas svarbiausių tango reformatorių laikomas argentiniečių kompozitorius Astoras Piacola. Jo sukurtas vadinamasis tango nuevo įgavo nemažai džiazo bruožų, tapo sudėtingesnis, pradėta naudoti daugiau muzikos instrumentų. Tango į savo repertuarą įtraukė dalis pop muzikos atlikėjų.

Šiuolaikinis tango[taisyti | redaguoti kodą]

Tango evoliucija tebevyksta iki šiol. XX a. pab. – XXI a. pr. pradėta eksperimentuoti jungiant tango ritmus su elektronine muzika. Ši naujoji tango muzika dažnai įvardinama kaip electrotango arba tango fusion. Žymiausi šio stiliaus pradininkai yra Gotan Project ir Bajofondo Tango Club.

Tematika[taisyti | redaguoti kodą]

Vokaliniai tango kūriniai beveik visada atliekami vieno atlikėjo (dažniau vyro, nors dabar neretai ir moters). Būdingos eilės apie nelaimingą meilę, aistrą, nusivylimą pasauliu. Vartojamas La Platos regionui būdingas žargonas lunfardo.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]