Stiebinė jūrų mina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Garinis kateris su stiebine mina žygio padėtyje.

Stiebinė mina (rus. шестовая мина) – XIX a. naudota jūrų mina, sprogstamosios medžiagos užtaisas ant ilgos karties galo. Stiebines minas vėliau išstūmė paplitusios torpedos.

Skirtingai nuo užtvarų jūrų minų (dugninių, inkarinių, plaukiojančiųjų) stiebinė mina buvo puolamasis ginklas. Maži laivai (mininis kateris, minanešė, povandeninis laivas) naktį priplaukdavo prie laivo taikinio, trenkdavo į laivo bortą užtaisu ir susprogdindavo šį kontaktiniu mechaniniu ar elektriniu sprogdikliu.

Stiebinių minų turėdavo ir didieji laivai, tačiau kautynėse jie jų niekada nepanaudojo.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Stiebinės minos buvo sukurtos ir išbandytos Rusijos imperijoje. 1862 m. rugsėjo viduryje Baltijos laivyne kanonierė „Opyt“ (Опыт), ginkluota mininiu taranu (taip tada vadino stiebines minas), priplaukė prie stovinčios ant inkaro škunos „Meteor“ ir susprogdino ją.[1][2]. Mininis taranas buvo parako užtaisas (iki 24 kg parako) ant 15 m ilgio rąsto galo. Rąstas buvo kanonierės forštevenio tęsinys.[1].
Bandymai buvo atlikti admirolo Grigorijaus Butakovo siūlymu ir jam vadovaujant.[3]. Raporte Jūrų žinybai jis rašė:
„Remdamasi visais šiais bandymais mano vadovaujama komisija priėjo išvados, kad minas gabenančių laivų idėja suteikia mums galimybę įgyti stipriausią iš visų iki šiol sumanytų ginklų, o 1 pūdo užtaisas sukels baisius priešo laivo pažeidimus, kai mininis laivas liks visiškai saugus.“ (ЦГА ВМФ, ф. 807, оп. 1, д. 58, л. 265).[1]

Kautynėse stiebinė mina pirmą kartą panaudota JAV pilietiniame kare. Konfederatų povandeninis laivas „H. L. Hunley“ stiebine mina 1864 m. vasario 17 d. atakavo ir paskandino šiauriečių garinę korvetę „Housatonic“. Po atakos grįžtantis povandeninis laivas nuskendo su visa įgula.[4].

O po pusmečio, naktį iš 1864 m. spalio 27 į 28 d. garinis barkasas su stiebine mina, vadovaujamas leitenanto V. Kušingo (William B. Cushing), atakavo pietiečių šarvuotį „Albemarle“, stovėjusį Roanoko upės žiotyse buvusiame reide. Mininio katerio įgula įveikė rąstinį boną ir stiebine mina smogė į povandeninę šarvuočio dalį. Laivas nuskendo per kelias minutes. Kateris irgi žuvo, priežastis nežinoma, gal nuo minos sprogimo, gal nuo skęstančio šarvuočio sūkurio.[4]. Leitenantas V. Kušingas ir vienas jūrininkas išsigelbėjo, likę 13 žmonių įgulos jūrininkai arba žuvo, arba papuolė į nelaisvę.

Stiebines minas aktyviai naudojo Rusijos karinis laivynas Rusijos-Turkijos kare (18771878). Dunojaus flotilės mininių katerių būrys stiebinėmis minomis nuskandino turkų monitorių „Seyfi“, o mininio transporto „Velikij Kniaz Konstantin“ kateriai pažeidė šarvuotą korvetę „Assari-Shevket“.

Pradėjus naudoti torpedas (pirma sėkminga torpedų ataka įvyko 1878 m. sausio 14 d.) stiebinės minos ėmė sparčiai prarasti populiarumą.

Rusiškų stiebinių minų konstrukcija[taisyti | redaguoti kodą]

G. Butakovo 1862 m. bandymai parodė, kad 6-8 m nuotolio nuo atakuojančio laivo forštevenio iki minos pakanka saugumui užtikrinti. Katerių karties ilgis būdavo 8 m, o didžiųjų laivų – 15 m (kai mina itin galinga – 18 m).

Pirmųjų bandymų duomenimis minos užtaisas turėdavo būti apie 20 kg. Sprogstamoji medžiaga būdavo parakas, dinamitas ar piroksilinas.

Pati mina būdavo metalinis lašo ar kūgio formos korpusas, užpildytas sprogalais ir pritvirtintas prie karties.

Užtaisą susprogdindavo smūgis ar elektrinio sprogdiklio įjungimas (tai darydavo katerio įgulos narys). Rusijos laivynas stiebinėse minose naudojo štabskapitono Trumbergo konstrukcijos sprogdiklį.

Minų kartys būdavo medinės arba sudedamosios metalinės. Kartį tvirtindavo judriame įtaise, kuris leisdavo keisti minos padėtį iš žygio padėties į kovinę ir atvirkščiai. Kovinėje padėtyje mina būdavo maždaug 2 m gylyje, kur baigdavosi laivų bortų šarvinė juosta.

Katerio kartinę miną valdydavo 2-3 žmonės.

XIX a. 8-to dešimtmečio viduryje Rusijos karinis laivynas naudojo daugiau kaip 10 stiebinių minų tipų. Sunkiausia buvo pulkininko V. Petruševskio sistemos 140 svarų stiebinė mina (minos masė be karties – 182 kg, užtaisas – 57,7 kg artilerinio parako, didžiausias skersmuo – 790 mm, mažiausias – 343 mm). Lengvesniosios minos būdavo užtaisomos piroksilinu (nuo 3,2 kg iki 24,6 kg).[5]
Pirmųjų Vaithedo torpedų užtaisą sudarydavo 27 kg piroksilino.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]