Sociologijos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Sociologija yra gan nauja akademinė disciplina, palyginus su kitais socialiniais mokslais, įskaitant ekonomiką, politikos mokslus, antropologiją ir psichologiją. Tačiau sociologijos idėjų istorija ilga, o pačių ištakų galima sutikti mene ir filosofijoje.

Pirmtakai ir pradininkai[taisyti | redaguoti kodą]

Auguste Comte

Sociologinio samprotavimo ištakų galima aptikti dar Senovės Graikijoje (Ksenofanas yra pasakęs: „Jei arkliai garbintų dievus, tie dievai būtų panašūs į arklius“). Sociologiniai pastebėjimai dažni Herodoto, Tukidido ir Polibijaus darbuose.

Yra įrodytas ankstyvosios Islamo sociologijos egzistavimas XIV a.: Ibn Chaldunas savo kūrinio Muqaddimah (vėliau išverstame į lotynų kalbą kaip Prolegomena), kuriame aprašė pasaulinę istoriją, įvade pirmas panaudojo socialinę filosofiją formuluodamas socialinės kohezijos ir socialinio konflikto teorijas, dėl to daugelio yra laikomas sociologijos pirmtaku.[1][2][3][4][5]

Sociologija kaip mokslinė disciplina atsirado XIX a. pradžioje kaip akademinis modernumo atsakas pasauliui tampant vis mažesniam ir vis labiau kompleksiniam, o žmonėms išgyvenant jo skilimą. Sociologai vylėsi ne tik suprasti, kaip išlaikyti socialines grupes vienybėje, bet taip pat atrasti „priešnuodį“ socialinei disintegracijai ir išnaudojimui.

Terminas sociologija („sociologie“) pirmąkart buvo panaudotas prancūzų eseisto Emanuelio Džozefo Sijeso[6] (iš lot. socius ir sufikso -ologie, kilusio iš graikiško logos, reiškiančio žodį, mokslą). Terminas buvo nepriklausomai atrastas ir kaip neologizmas pateiktas prancūzų mąstyojo Ogiusto Konto 1838 m.[7] Kontas dar prieš tai buvo panaudojęs terminą „socialinė fizika“, tačiau jį pasisavino kiti ankstyvieji sociologai, vienas iš kurių buvo A. Kveteletas. Kontas vylėsi suvienyti visus mokslus apie žmoniją, įskaitant istoriją, psichologiją ir ekonomiką. Jis tikėjo, kad visas žmogaus gyvenimas pereina per tuos pačius individualius istorinius tarpsnius ir kad, jei kas perprastų šį progresą, galėtų nurodyti priemones socialinėms nelaimėms išvengti. Dėl tokio požiūrio sociologija buvo praminta „pozityvių mokslų karaliene“[7], o Kontas ilgainiui tapo „Sociologijos tėvu“.[7]

Žymiausi XIX a.-XX a. pr. klasikiniai sociologijos teoretikai: F. Tionisas, E. Durkheimas, Vilfredo Pareto, Liudvigas Gumplovič, Karlas Marksas ir Maksas Vėberis. Kaip ir Konto, jų laikyti vien tik sociologais negalima. Savo veikaluose jie apėmė religiją, švietimą, ekonomiką, teisę, psichologiją, etiką, filosofiją ir teologiją, o jų teorijos buvo pritaikytos daugelyje akademinių disciplinų. Jie padėjo pamatus sociologijoje.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. H. Mowlana (2001). "Information in the Arab World", Cooperation South Journal 1.
  2. Dr. S. W. Akhtar (1997). "The Islamic Concept of Knowledge", Al-Tawhid: A Quarterly Journal of Islamic Thought & Culture 12 (3).
  3. Amber Haque (2004), "Psychology from Islamic Perspective: Contributions of Early Muslim Scholars and Challenges to Contemporary Muslim Psychologists", Journal of Religion and Health 43 (4): 357-377 [375].
  4. Enan, Muhammed Abdullah (2007), Ibn Khaldun: His Life and Works, The Other Press, p. v, ISBN 9839541536 
  5. Alatas, S. H. (2006), "The Autonomous, the Universal and the Future of Sociology", Current Sociology 54: 7–23 [15] 
  6. Des Manuscrits de Sieyès. 1773-1799, Volumes I and II, išleista Christine Fauré, Jacques Guilhaumou, Jacques Vallier et Françoise Weil, Paris, Champion, 1999 and 2007 Taip pat žr. Jacques Guilhaumou, Sieyès et le non-dit de la sociologie : du mot à la chose, in Revue d’histoire des sciences humaines, Numéro 15, novembre 2006 : Naissances de la science sociale.
  7. 7,0 7,1 7,2 A Dictionary of Sociology, Article: Comte, Auguste