Skverbų pilkapynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Sverbų pilkapio apylinkės

Skverbų pilkapynas – I tūkst. 1-sios pusės, esantis Skverbų kaime (Subačiaus sen., Kupiškio r.)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš viso buvo 11 pilkapių – 4,3–8,4 m skersmens, 0,5–1,4 m aukščio, kai kurie sampilai apkrauti laukų akmenimis. 1909 m. 4 pilkapius ištyrė rusų archeologas Ivanas Abramovas, trijuose iš jų aptiko po kapą, be radinių. 1936 m. žemės savininkas Antanas Šimonis pasirašė pasižadėjimą pilkapyną saugoti.  Antano Daniliausko 1959 m. duomenimis, pilkapiai buvo išsidėstę 3 grupėmis. Pirmoji trijų pilkapių grupė buvusi šalia Stirniškių piliakalnio, apie 0,15 km į ŠV nuo jo bei 0,1 km nuo Lėvens.

Antroji Milžinų kapais vadinama grupė buvo 0,3–0,4 km į V nuo pirmosios Antano ir Kazio Šimonių sklypuose. Joje buvo žymūs dviejų pilkapių su stambiais vainikų akmenimis pėdsakai, viename jų rasta žmogaus kaukolė. Trečioji trijų pilkapių grupė buvusi Pakapiu vadinamame lauke, 0,15 km į ŠV nuo kaimo kapinių ir maždaug 1 km nuo pirmosios pilkapių grupės. 1969 m. Adolfo Tautavičiaus ir Vytauto Daugučio ekspedicijos metu nė vienos šios pilkapių grupės nebeaptiko.

2002 m. platinant Rokiškio-Kupiškio-Panevėžio kelią, 71,8 – 82,1 km ruože buvo atliekami žvalgomieji archeologiniai tyrimai (tyrimų vadovė Rėda Nemickienė). Jų metu įvairiose trasos vietose buvo kasami 1x1 m. dydžio šurfai, iš viso ištirtas 21 šurfas (bendras ištirtas plotas 21 m².). Tačiau nei kultūrino sluoksnio, nei archeologinių radinių nerasta.

Lokalizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pilkapynas yra 4,5 km į R nuo Subačiaus geležinkelio stoties, Lėvens kairiajame krante, 0,1–0,15 km nuo upės, 300 m. į ŠV nuo Stirniškių piliakalnio, už Pilupio upelio.

Radiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kupiškio etnografijos muziejuje saugoma keletas atsitiktinių radinių iš Skverbų pilkapių: IV–V a. apyrankės trikampio pjūvio lankeliu, puoštu eglutės ornamentu, VI–VII a. apyrankės fragmentas, puoštas keliomis skersinių linijų grupelėmis.

Padavimai, pasakojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietos žmonės kalbėdavo, kad tose vietose vaidenasi, dega pinigai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Valstybinės archeologijos komisijos medžiaga, Skverbų km., Subačiaus vals., Panevėžio aps., byla: 22, psl.: 495–508, 525–528, 529.
  • A. Tautavičius, V. Daugutis, 1969 m. gegužės 23-birželio 13 d. dirbusios žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita, Vilnius, 1969.
  • R. Nemickienė, Žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų numatomo platinti Rokiškio-Kupiškio-Panevėžio kelio 71,8 – 82,1 km ruože ataskaita, Kultūros paveldo centro archyvas, F.39, Ap.1. S. g. 1130, Vilnius, 2002.
  • Andra Simniškytė „Geležies amžius Sėloje. Sėlos archeologijos sąvadas“, P.336., Vilnius, 2013.