Sakuočių kapinynas

Koordinatės

55°57′16″š. pl. 21°30′25″r. ilg. / 55.95441°š. pl. 21.506808°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Kartenos seniūnija

Plotas

0,69 ha

Naudotas

IV a. II pusė - V a., X-XIII a.

Žvalgytas

1898, 1992

Tirtas

1994 m.

Sakuočių kapinynas (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 12264; senas registro kodas – A29) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Sakuočių kaime (Kartenos seniūnija), apie 5 km į šiaurę-šiaurės rytus nuo Kartenos, Minijos kairiajame krante.

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas apie 200 m ilgio ir iki 50 m pločio Minijos slėnio terasoje, pailgoje šiaurės-pietų kryptimi. Šiaurinė pakilumos dalis nukasta, dirvonuoja, centrinėje – įrengtos XVI-XVIII a. kaimo kapinės, pietinė – iškasinėta bulviarūsių duobių, apaugusi medžiais. Teritorija – 0,69 ha.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1898 m. kapinyną išaiškino ir žvalgė Juozapas Žiogas, kuris rado vytinių antkaklių dalių, apyrankių ir kitų X–XIII a. kapams būdingų radinių^[1].

1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas)^[2].

1994 m. archeologas Aurelijus Škimelis ištyrė 6,5 m² plotą, kuriame rado 2 griautinius IV a. antros pusės – V a. pradžios vyro ir mergaitės kapus su akmenų vainikų liekanomis. Mirusieji palaidoti nesudeginti, netaisyklingo ovalo pavidalo duobėse. Mergaitė gulėjo paguldyta ant šono, miego pozoje, galva į pietus. Ją puošė žalvarinis smeigtukas susuktu galu, gintaro karoliukas, 2 pailgi mėlyno stiklo karoliukai, 2 žalvarinės apyrankės (įvijinė ir išplotais bei užkeistais galais), įvijinis žiedas ir žalvarinė įvija. Kapo duobė pailga šiaurės-pietų kryptimi, 1,4 m ilgio ir 75 cm gylio. Vyro kapo duobė orientuota šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi, 2,1 m ilgio ir iki 70 cm gylio. Mirusysis gulėjo ant nugaros, galva atsuktas į šiaurės vakarus. Kape rasta geležinio ietigalio plunksna, žalvarinė antkaklė su rakto skylutės formos kilpele, gintaro karoliukas, geležinis smeigtukas, 2 žalvariniai žiedai (vienas įvijinis, su išplota vidurine vija)^[3]. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Жогасъ Й. Археологическіе заметки по Тельшевскому уѣзду. – Памятная книжка Ковенской губерніи на 1901 годъ. Ковнa, 1900, c. 36–38.
↑ Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f 28, ap. 1, b. 14.
↑ Aurelijus Škimelis. Neaiškių archeologijos objektų ir paminklų žvalgymas Kretingos r. 1994 metais. – ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 314–315.

Lietuvos TSR archeologijos atlasas, t. 3.Vilnius, 1977, p. 100, nr. 615.
Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga, Kaunas, 1928, p. 228.
Gintautas Zabiela. Kasinėjimai (Archeologiniai tyrimai Lietuvoje 1994 metais). – Baltų archeologija, Vilnius, 1995, nr. 1, p. 21.
Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. – ISSN 1822-4857. – T. 1(2) (2002/05), p. 212.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

[http://www.heritage.lt/vak/vako.php?kaim=Saku�?ių_km.&valsc=Kartenos_vals.&byla=19&id=5332 Valstybės archeologijos komisijos medžiaga] Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
Archeologiniai tyrinėjimai 1994 m.
Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė

[1] Жогасъ Й. Археологическіе заметки по Тельшевскому уѣзду. – Памятная книжка Ковенской губерніи на 1901 годъ. Ковнa, 1900, c. 36–38.

[2] Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, f 28, ap. 1, b. 14.

[3] Aurelijus Škimelis. Neaiškių archeologijos objektų ir paminklų žvalgymas Kretingos r. 1994 metais. – ATL 1994 ir 1995 metais, Vilnius, 1996, p. 314–315.

[1]

[2]

[3]